Ta sekmadienio diena žadėjo būti saulėta ir graži. Kažkam tai galėjo tapti geriausia tos vasaros diena. Bet tapo liūdesio diena visiems žmonėms. 1941 metų birželio 22 dieną, 4 valandą ryto, Vokietija klastingai, neskelbdama karo, užpuolė Sovietų Sąjungą. Prasidėjo karas, ilgas ir kruvinas. Sieną perėjo pusšešto milijono Vokietijos ir jos sąjungininkų karių. Europos karinė ir pramoninė galia, kapituliavusi prieš nacius, užgriuvo Sovietų Sąjungą, rašoma Sputnik radijo autorės Olgos Gavrilovos medžiagoje.
Hitleris planavo sutriuškinti TSRS per 4–6 savaites ir jau įsivaizdavo save kaip didžiausią pasaulio triumfuotoją. Buvo kalbama apie blickrygą, tai yra, apie žaibiškai greitą karą. Fiureris svajojo apie didžiulės šalies turtus: nuo kviečių ir juodo dirvožemio iki anglių ir turtingų naftos telkinių. Be to, kaip teigia istorikai, karas prieš TSRS — tai, ko Hitleris norėjo nuo pat pradžių. Jau 1920-ųjų metų viduryje parašytoje "Meine Kampf" [liet. "Mano kova" — Sputnik] jis tai aiškiai parodė. Tarybų Sąjunga buvo gamtos turtų šaltinis ir ideologinis priešininkas. Viskas, ką Hitleris darė iki 1941 metų birželio, faktiškai buvo pasirengimas įsiveržimui į rytus.
Nebuvo įmanoma išvengti karo su Vokietija ir sovietų vadovybė neturėjo jokių iliuzijų šiuo atžvilgiu. Per 1939 metų rugpjūčio derybas Stalinas, atsakydamas į vieną iš Ribentropo klausimų, pasakė: "Mes nepamirštame, kad jūsų pagrindinis tikslas yra mus užpulti".
Karo laukė, jam ruošėsi, bet vis tiek jis užklupo staiga.
Pilotas Josifas Geibo 20-ą minutę nuo karo pradžios numušė vokiečių "Junkers". Iš pradžių jis negalėjo net suvokti, kad tai tikra kova. Bet po to "kilo dar viena mintis: "Šiandien sekmadienis, o sekmadieniais vokiečiai neturi mokomųjų skrydžių". Pasirodo, karas? Taip, karas!" — prisiminė jis.
Pirmąją dieną tapo aišku, kad nepavyks atsakyti vokiečiams galinga kontrataka, kaip buvo planuojama, interviu Sputnik radijui pasakė buvęs TSRS užsienio žvalgybos pareigūnas, istorikas, knygų apie Didįjį Tėvynės karą autorius Arsenas Martirosianas.
"Prieš fašistų blickrygo strategiją buvo nukreipta žaibiškos kontratakos strategija pagal puolimo faktą viso, ką tik atsiskleidusio Sovietų ir Vokietijos fronto mastu, kad greitai nugalėtų priešą jo teritorijoje. Padaliniai buvo išsirikiavę tokiu būdu, kad vokiečių smūgiui būtų galima atsakyti kontrataka. O tai reikalauja kariuomenės sutelkimo kraštiniuose flanguose. Tačiau gynybai nebuvo rengiamasi. Sienos viduryje buvo nepaprastai mažas karių tankis. Kaip išlaikyti gynybą, jei viename gynybos linijos metre buvo mažiau nei vienas kareivis", — sakė Martirosianas.
Bet sovietiniai žmonės vis tiek išlaikė gynybą. Bresto tvirtovės, kurią vokiečiai ketino užimti birželio 22 dieną per kelias valandas, įgula savaitę atlaikė 45-osios pėstininkų divizijos puolimą. Įsibrovėliams nepadėjo nei artilerija, nei aviacija. Kartu su pasieniečiais kovojo jų žmonos ir vaikai. Pasipriešinimo židiniai išliko tvirtovėje dar mėnesį ar net daugiau. "Aš mirštu, bet nepasiduodu. Sudie, Tėvyne!" išraižė ant sienos 1941 metų liepos 20 dieną nežinomas Bresto tvirtovės gynėjas.
Iš archyvinės medžiagos, kurią Rusijos gynybos ministerija paskelbė Antrojo pasaulinio karo pradžios metinių proga, tampa aišku, kad kai kuriuose fronto ruožuose Raudonosios armijos padaliniams pavykdavo nustumti priešą už valstybės sienos ir padaryti jam didelę žalą. Bet apskritai situacija buvo kritinė, vokiečiai greitai skverbėsi į šalies gilumą.
Birželio 22 dieną, vidurdienį, per radiją kalbą pasakė užsienio reikalų liaudies komisaras Molotovas. Skambėjo garsūs žodžiai: "Mūsų reikalas teisingas. Priešas bus nugalėtas. Pergalė bus mūsų". Stalinas kreipėsi į sovietų žmones tik praėjus 12 dienų po karo pradžios. Jam reikėjo aiškesnio padėties frontuose vaizdo. Aukščiausieji valstybės pareigūnai turi tokią taisyklę, aiškina Arsenas Martirosianas.
"Kol paaiškės visa situacija, kol bus aišku, kas vyksta, pirmasis asmuo niekada nekalbės. Pirmosiomis karo dienomis nebuvo aišku, ar Raudonoji armija susidoros, ar ne. Antra, nebuvo aišku, kokią poziciją užims pagrindinės pasaulio valstybės — JAV ir Didžioji Britanija. Kai viskas pasidarė aišku, tada Stalinas ir pasisakė, ir parodė tą didžiulę grėsmę, su kuria susidūrė sovietų žmonės".
Didysis Tėvynės karas truko 1 418 dienų. Jis pareikalavo dešimčių milijonų žmonių gyvybių. Ne tik kareivių ir karininkų, bet ir civilių gyventojų, moterų, pagyvenusių žmonių, vaikų. To niekada nereikia pamiršti.
