— Laura, labas! Linksmų švenčių! Buvai miške šiąnakt? Radai paparčio žiedą?
— Aišku, paparčio žiedo neradau, bet buvau miške ir šokinėjau per ugnį. Su draugais dainavome liaudies dainas ir šokome. Man labai patinka ši šventė. Dar vaikystėje močiutė man pasakojo legendas apie Joną ir Janiną. Tą naktį mes eidavome į kaimo pakraštį ir degindavome laužus.
— Mano brolis ir aš, taip pat tėvai, mes šią dieną visada važiuodavome į gimtąjį kaimą. Mes laukėme šios dienos! Mums buvo leista šėlti visą naktį. Tiesa, mums buvo griežtai uždrausta bristi į upę ar ežerą. Jie bijojo miškinių, vandenių ir undinių, kurie neva nuvilioja žmones į vandens bedugnę.
— O mūsų kaime ir dabar kiekvienais metais Joninės švenčiamos ryškiai ir spalvingai. Ačiū vyriausybei, kad ši šventė tapo valstybine. Nes ryte po linksmos nakties aš tikrai nenoriu eiti į darbą.
— Vienintelis dalykas, kuris mane erzina pastaruoju metu, — didžiulė erkių invazija į mūsų miškus. Anksčiau kažkodėl nuodai buvo purškiami iš lėktuvų ir sraigtasparnių. Ir beveik negirdėjome apie encefalitą ir Laimo ligą. Dabar baisu įvažiuoti į mišką ne dėl miškinių, o dėl erkių. Mano kaimynas pernai susirgo nuo erkės įkandimo. Taigi, dabar, prieš kiekvieną kelionę į mišką, purškiamės nuo uodų ir erkių.
— Taip, ši infekcija neduoda ramybės. Mudu su vyru, kai grįžtame iš kaimo, pirmiausia nusirengiame ir atidžiai apžiūrime, ar nėra erkių. Ir dažnai jų randame.
— Dėl erkių tenka atsisakyti pikantiškos šventės pusės — bėgti per mišką ir nuogam šokinėti per ugnį. O aš atsimenu, praėjusiame amžiuje, kai mes dar buvome vaikai, buvo taip... Ir kai kurios įsimylėjėlių poros, peršokusios per ugnį, iškart nuogom bėgdavo į mišką.
