Daugelis tyrėjų, komentuodami paminklų nuvertimo "epidemiją" JAV, vadina tai masiniu istorijos perrašymu. Bet mes visi suprantame: tie aktyvistai, kurie pašėlusiai kovoja su bronziniais praeities laikų liudininkais, iš esmės nieko neperrašinėja.
Tiesiog todėl, kad jie turi gana blogą istorijos supratimą. Kitaip kaip paaiškinti paminklo rašytojui Migeliui Servantesui (Miguel de Cervantes) San Franciske, kurį amerikiečių "hunveibinai" greičiausiai palaikė dar vienu konkistadoru, išniekinimą? Arba kaip sveiku protu paaiškinti tai, kad dailų paminklą Endriu Džeksonui (Andrew Jackson), vienam iš Demokratų partijos įkūrėjų, bandė nuversti tie žmonės, kurie ketina balsuoti už šios partijos kandidatą? Perrašinėja istoriją ne atlikėjai, o tie, kurie teikia idėjinę akcijos paramą. Ir turiu pripažinti, jiems sekasi.
Neseniai "Sputnik.Nuomonės" užsakyta garsios prancūzų sociologijos kompanijos "IFop" apklausa rodo, kad toks nihilistinis amerikiečių požiūris į istoriją yra susijęs ne tik su praėjusio amžiaus įvykiais. Pavyzdžiui, apklausa nustatė, kad mažiau nei trečdalis amerikiečių žino, kokią šventę jie švenčia gegužės 8 dieną — Pergalės dieną Europoje. Ir 11 % jų mano, kad Antrajame pasauliniame kare JAV kovojo su Rusija.
Jei panagrinėsime šį tyrimą išsamiau, paaiškės, kad tarp Amerikos jaunimo (o iš esmės jis ir sudaro minios, kovojančios su paminklais, stuburą) istorijos žinių lygis yra žemiausiame taške, palyginti su kitomis kartomis. Taigi, 21 % jaunų žmonių nuo 18 iki 24 metų yra tikri, kad JAV kovojo su Rusija frontuose, o 13 % mano, kad su Kinija. Yra didelis skirtumas tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus kategorijos, kur atitinkamai buvo septyni ir du procentai.
O tai reiškia, kad šiandieniniam jaunimui augant, o vyresniems žmonėms iškeliaujant į kitą pasaulį, vis daugiau amerikiečių tikės, kad jų protėviai kartu su tam tikrais sąjungininkais (priminsime, neseniai Baltuosiuose rūmuose tarp tokių buvo nurodyta tik Didžioji Britanija) užėmė priešiškas Maskvą ir Pekiną.
Tai, be abejo, susiję ne tik su JAV jaunimu. Klasikinis pavyzdys yra reikšmingas viešosios nuomonės pasikeitimas tarp prancūzų apie tai, kas labiau prisidėjo prie nacių pralaimėjimo. 1945 metais absoliuti dauguma (57 %) nurodė TSRS ir tik 20 % — JAV, nes tuo metu europiečiai viską matė savo akimis. Minėto "IFop" 2015 metais atlikta apklausa atskleidė, kad per 70 metų nuomonė kardinaliai pasikeitė: dabar 54 proc. prancūzų kaip pagrindinę laimėtoją įvardija Ameriką, o tik 23 proc. — Sovietų Sąjungą. Čia taip pat aiškiai matoma tendencija: kuo jaunesnė auditorija, tuo aukščiau ji vertina amerikiečių indėlį į pergalę. Dėl tam tikrų priežasčių kyla įtarimas, kad kai kurie iš jaunų prancūzų užtikrintai gali pasakyti, kad Bredas Pitas (Brad Pitt) Paryžiaus kino teatre sunaikino Hitlerį ir jo tarnus.
Be to, procesas nesustoja, ši tendencija tęsiasi iki šiol. Palyginus dvi britų sociologinės firmos "YouGov" apklausas, atliktas 2015 metais ir 2020 metais (atitinkamai per 70-ąsias ir 75-ąsias pergalės metines), paaiškėja, kad daugumoje Vakarų šalių mažėja tų, kurie laiko Sovietų Sąjungą pagrindine nugalėtoja kare su naciais. Dėl akivaizdžių priežasčių vokiečiai šiuo atžvilgiu išsaugojo ilgiausią istorinę atmintį. Nors ir ten amerikiečiai pamažu užėmė pirmą vietą: 2015 metais jau 37 proc. apklaustų Vokietijos piliečių teigė, kad svarbiausią indėlį į nacizmo pralaimėjimą įnešė JAV, o 27 proc. — TSRS. Vos po penkerių metų atotrūkis tarp pirmojo ir antrojo žymiai padidėjo: atitinkamai 43 % ir 21 %.
Iš tikrųjų, atrodo, kad tai yra laipsniškas, sistemingas Antrojo pasaulinio karo istorijos perrašymas masinėje sąmonėje. Apie šio reiškinio pavojų šiuolaikinei politinei raidai savo straipsnyje, skirtame 75-osioms Didžiosios pergalės matinėms, rašė Vladimiras Putinas: "Istorinis revizionizmas, kurio apraiškas mes dabar matome Vakaruose, ypač atsižvelgiant į Antrojo pasaulinio karo temą ir jo rezultatus, yra pavojingas, nes šiurkščiai, ciniškai iškraipo 1945 metų Jaltos ir San Francisko konferencijų nustatytų taikaus vystymosi principų supratimą".
Atkreipkite dėmesį į tai, kokią skaudžią reakciją šis straipsnis sukėlė tiems, kurie pastaraisiais metais iškėlė antirusiškos propagandos liniją. Atrodytų, kad tai aiškus ir nedviprasmiškas Rusijos prezidento raginimas liautis perrašinėti istoriją. Bet CNN nebūtų CNN, jei neapverstų viso to aukštyn kojomis — išleistas straipsnis pavadinimu "Putinas perrašo Antrojo pasaulinio karo istoriją".
Lygiai tą patį metodą naudoja garsus britų žurnalistas Edvardas Lukasas (Edward Lucas), kurį RT periodiškai įtraukia į didžiausių planetos rusofobų top-10. Laikraštyje "The Times" jis teigė, kad paaiškėja, jog Putinas yra "istorijos revizionistas". Ir jis pakartojo šią tezę Europos politikos analizės centro (CEPA) tinklalapyje. Ir visa tai po to, kai prezidentas tiesiogiai ragino atsisakyti revizionizmo, nurodydamas jo pavojų! O juk aukščiau pateikti palyginamieji apklausų duomenys aiškiai rodo, kas iš tikrųjų perrašo istoriją ir kokia kryptimi.
Tokia pikta etatinių "kremlinologų" reakcija yra suprantama. Jų specializacija yra nuožmi kova su Rusija visais frontais (ideologiniu, politiniu, istoriniu) — užtenka prisiminti, pavyzdžiui, kaip pagrindinis CEPA centro analitikas Janušas Bugajskis (Janusz Bugajski) praėjusiais metais draugiškai patarė Vašingtonui dėl Rusijos Federacijos suskaldymo.
Būtent todėl tokiems žmonėms ir institucijoms labai svarbu palaikyti pastarųjų dešimtmečių pasaulio istorijos perrašymo tendencijas — vadinti juodą balta, karo pralaimėtojus tapatinti su nugalėtojais, raginimus išsaugoti istorinę atmintį kaip "istorijos perrašymą". Visų tokių kampanijų pagrindinis tikslas yra susilpninti Rusiją ar net ją sunaikinti. Štai kodėl mums įvairiais lygiais taip svarbu kovoti už tiesą apie istoriją apskritai ir ypač už istorinę tiesą apie Didžiąją mūsų tautos pergalę prieš nacizmą. Rizikuojame ne tik istorija, rizikuojame ir savo ateitimi.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
