Vasara. Karšta. Artėja Seimo rinkimai. Naujas skandalas. Esmė — Vilniaus savivaldybė sostinės širdyje (Lukiškių aikštėje) įrengė paplūdimį. Problema ta, kad šalia yra Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, kurio tikslas — sovietinės okupacijos aukų atminimo puoselėjimas. Lietuva labai vertina šį savo istorijos aspektą (jau nekalbant apie pačią aikštę), ir čia staiga toks dviprasmiškas reiškinys "šventoje vietoje".
Kaip pasakė Seimo narys Petras Gražulis: "Daugiau kaip 30 metų praėjo nuo Nepriklausomybės, pažiūrėkite, kas darosi Lukiškių aikštėje. Sovietai, kada okupavo, pastatė Lenino paminklą, kad išniekintų 1863 metų sukilėlius, ten nužudytus ir pakartus. Šiandien Šimašius pripylė smėlio, kad galėtų tie bekiaušiai homoseksualai ten maudytis. Ir vėl niekiname Lietuvą ir nepriklausomybę. Baisu!"
Parlamentaras lazdą, žinoma, perlenkė, bet jo pasisakymas geriausiai apibūdina triukšmo, kuris kilo dėl "Šimašiaus paplūdimio", lygį.
"Valstiečių" vadovas Ramūnas Karbauskis pažadėjo, kad įstatymo projektas dėl Lukiškių aikštės bus svarstomas skubos tvarka ir priimtas dar šią sesiją, tad sostinės savivaldybės įrengto paplūdimio šioje aikštėje neliks. Jo teigimu, Vilniaus valdžia savo žingsniu pažeidė "bet kokius pagarbos mūsų istorijai principus".
Vilniuje sudaryta Šimašiaus politinės jėgos ir konservatorių valdančioji koalicija, ir pastarieji nepalaiko paplūdimio idėjos, sakydami, kad šie planai nebuvo suderinti. Pasak Seimo konservatorių Audroniaus Ažubalio ir Lauryno Kasčiūno, pliažas Lukiškių aikštėje nesuderinamas su pagarba kovojusiems už laisvę.
Vilniaus meras, priešingai, aiškina, kad paplūdimys įrengtas, kad būtų galima džiaugtis iškovota laisve. "Tai, kad šitas paplūdimys yra įrengtas šioje vietoje, tai bent jau man ir daug kam yra asociacija, kad mes pagaliau galime džiaugtis savo iškovota laisve. Nes šioje vietoje buvo daug ko, buvo ir vieno, ir kito totalitarinio režimo manifestacijų, buvo tikrai bandoma daryti blogų dalykų, bet šiandien mes matome laimingus žmones ir galime švęsti tai, kad esame laimėtojai savo laisvės kovoje", — sakė sostinės vadovas.
Tad kaip vertinti šią situaciją? Ji turi keletą svarbių aspektų (apskritai, dažnai būna taip, kad kažkoks iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas epizodas paskatina diskusiją apie fundamentalius dalykus).
Pirma, yra pozicija, kad kilusi diskusija — audra stiklinėje dėl sąlyginai nesvarbaus įvykio, ypač turint omenyje sisteminių problemų, su kuriomis dabar susiduria Lietuva, kiekį. Šalis ligi šiol neturi pastovaus ekonomikos ir inovacijų ministro, o čia iečių laužymas dėl kažkokio laikino paplūdimio. Tačiau manytina, kad apie valstybės istorijai svarbius dalykus reikia kalbėti — tik daryti tai ramiai ir nuosekliai. Jeigu visai nereaguotume, vieną dieną gali išnykti bet kokios moralinės ribos.
Antra, politinius sprendimus, susijusius su jautriais istoriniais klausimais, reikia priiminėti maksimaliai atsargiai ir derinti su visuomene bei kompetentingomis institucijomis — kad nebūtų kaip dabar, kai Valstybinė kultūros paveldo komisija pareiškė, jog Vilniaus Lukiškių aikštėje įrengtas paplūdimys nedera su jos istorine ir memorialine reikšme. O Šimašius turėtų būti dvigubai atidus, nes jo istoriniai sprendimai Vilniuje dažnai baigiasi skandalais.
Žinoma, nereikia daryti "šventos karvės" iš bet kokio istorinio dalyko. Kaip pagrįstai kalbėjo žmonės (kuriems paplūdimio idėja, beje, visai patiko), tada gal ir čiuožyklos žiemą Lukiškių aikštėje negalima įrenginėti, Kaziuko mugės palapinių šioje vietoje statyti, rengti koncertų. Tačiau paplūdimys šiuo atveju, galbūt, iš tikrųjų turi perteklinį pramoginį krūvį. Be to, visai netoli yra Neries krantinė, kuri tiesiog ideali vieta tokiam sprendimui, bet meras kažkodėl pasirinko būtent Lukiškių aikštę.
Trečia, visa šita istorija turi nemalonų rinkiminį atspalvį. Galimai, pradinis Šimašiaus sumanymas buvo tiesiog už savivaldybės pinigus padaryti sostinės gyventojams kokį nors išskirtinį patrauklų dalyką. Dabar, kai prasidėjo valstybinio lygio triukšmas, politinė reklama dar didesnė, ir nesvarbu, kad ji dalinai neigiama — svarbiausia ažiotažas. "Valstiečių" nuoširdumas šiuo atveju irgi abejotinas — susidaro įspūdis, kad jie ne tiek rūpinasi Lietuvos istorija, kiek nori atrodyti kaip jos gynėjai prieš tuos pačius rinkimus.
Apibendrinant ir nepriklausomai nuo to, kuo viskas baigsis, reikėtų užfiksuoti keletą momentų. Pirma, žmonės turi nustatyti sau moralines ribas, kurių nevalia peržengti. Ar galima teigti, kad paplūdimio atveju lietuviai parodė, jog yra istoriniai cinikai? Turbūt, ne. Bet akivaizdu, kad šiuolaikinėje visuomenėje (taip pat Lietuvos) liberalizmo ir tolerancijos idėja pradeda žlugdyti tradicijos pamatus, ir dabartinė diskusija — gera proga susimąstyti, kur yra raudonosios vertybinės linijos.
Antra, tiek valstybės, tiek vietinė valdžia turi labai atsakingai priiminėti sprendimus, kurie turi įtaką istorinei ir moralinei tautos savimonei, ir, žinoma, vengti rinkiminių žaidimų šioje srityje, kas dabar, atrodo, kaip tik ir vyksta.
Praeis vasara, ateis ruduo, vėjas nupūs "Šimašiaus paplūdimio" smėlį, įvyks rinkimai... Svarbesnis klausimas, ar šalies istorija ir tradicija gyvuos lietuvių atmintyje kaip nepaminama vertybė?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
