Tik šį kartą vien pamojavimo vėliavėlėmis ar snobiško baliaus nebepakako — Amerikos gerbėjai, lydimi JAV ir Lietuvos kariškių, iškilmingai pasivaikščiojo Gedimino prospektu.
Žodžiu, surengė paradą, kuriame, kaip praneša sisteminė žiniasklaida, buvo nešamos 244 amerikietiškos vėliavos, simbolizavusios 244 nuo JAV nepriklausomybės paskelbimo praėjusius metus. Nors nė iš tolo neprilygstąs XX amžiaus fašistų maršams nei savo skaitlingumu, nei energija, renginys buvo organizuotas tikrai neprastai. Vien kadrų pakanka tuo įsitikinti.
Kita vertus, jo pobūdis — kaip būdinga vartotojiškai visuomenei — buvo ne tik politinis, bet ir pramoginis (ir maisto, ir komercijos — viso to netrūko): minėtasis paradas tebuvo kulminacija visą savaitgalį Vilniuje trukusių oficialių renginių Jungtinių Valstijų valstybinei šventei paminėti.
Į paradą, kaip minėjome, susirinko visuomenės "viršūnių" atstovai. O konkrečiai, būtent liberalkonservatoriško valdančiojo elito flango veikėjai. Pažvelgus iš šalies, tai galėjo atrodyti kone kaip TS-LKD renginys — vienas iš jo veidų buvo "patriarchas" Vytautas Landsbergis, beje — tiek "Delfio", tiek "Lryto" pranešimuose įvardijamas "pirmuoju nepriklausomosios Lietuvos vadovu". Aišku, kartu buvo ir Emanuelis Zingeris, ir Vygaudas Ušackas, "Laisvės partijai" atstovaujantis miesto meras Remigijus Šimašius bei kiti panašaus plauko veikėjai.
Liepos 4-osios paradas: mankurtizacijos ir politinės kolonizacijos simbolis
Pirma įvertinkime faktą vietiniame Lietuvos kontekste. Ką gi jis reiškia? Iš tiesų, kažko kokybiškai naujo čia neįvyko. Viskas taip pat: rusofobija ir antitarybiškumą iki valstybinio lygmens iškėlęs režimas atlikinėja vasališkus reveransus savo tikrajam šeimininkui Vašingtone.
Akį rėžia nebent tai, kad šįsyk suorganizuotas pompastiškas paradas, o ne šiaip eilinis renginys, kaip būdavo anksčiau.
Įdomu yra ir tai, jog šitai įvyko likus vos dviem dienoms iki liepos 6-osios, vadinamosios Valstybės dienos (numanomos Mindaugo karūnavimo datos, kurią dabarties rūmų istorikai, nežiūrint nei šio įvykio, nei paties Mindaugo nevienareikšmiškumo Lietuvos ir lietuvių tautos istorijoje, nevykusiai pateikia jį kaip mūsų krašto priklausymo Vakarams, žodžiu, Vakarų, o ne Rytų Europai ar, juo labiau, slavų pasauliui, įrodymą), vienos pagrindinių švenčių mūsiškių oficiozinių "patriotų" kalendoriuje.
Trisdešimt metų vis šaukiama apie Lietuvos "nepriklausomybę", apeinant realiją, kad absoliučios ir apskritai abstrakčios nepriklausomybės (kaip ir bet ko kito) paprasčiausiai nebūna. Nepriklausomybė yra, bet tiktai nuo Tarybų Sąjungos ir, neminint gamtinių dujų importo klausimo, nuo Rusijos. Tačiau dabarties Lietuva yra visiškai — tiek ekonomiškai, tiek politiškai, tiek kultūriškai, idėjiškai — priklausoma nuo Vakarų: JAV, NATO ir ES.
Savaitgalį įvykęs paradas — tai puikus šio priklausomumo simbolis. Į paradą, kuriame eita su svetimos valstybės (Jungtinių Valstijų) vėliavomis, investuota veikiausiai ne mažiau — o gal net ir daugiau — išteklių, kaip į liepos 6-osios, žodžiu, Valstybės dienos (kad ir kokia istoriškai pagrįsta ar nepagrįsta ji būtų), paminėjimą. Tai iš tiesų siunčia žinią. Kokią?..
Ogi labai paprastą: kad Lietuva, nepaisant elito postringavimų apie "nepriklausomybę", politiškai yra tarsi Jungtinių Valstijų satelitas, savotiška kolonija, o tiksliau — Rytų Europos antirusiškojo koridoriaus, kaip savotiškos buferinės zonos, dalis. Tuo tarpu tokių ir panašių paradų dalyviai — kiek juos apskritai galima laikyti lietuviais ar Lietuvos piliečiais — tėra paprasčiausi mankurtai. Ar eiliniai, ar "elitiniai" — tai jau antraeilis dalykas.
"Amerikietiškosios svajonės" saulėlydis
Šiaip ar taip, tokiu paradu išreikštas Lietuvos, o tiksliau — jos valdančiųjų sluoksnių lojalumas Amerikai. Be abejo, ir orientacija į vadinamąją "amerikietiškąją svajonę", tą žemiškąjį materialinio komforto ir nevaržomo vartojimo "rojų", kurį kone visą XX amžių į miesčionių idėjinę įtaką patekusioms masėms kaip masalą siūlė Vakarų pasaulio valdantysis elitas.
Šią "svajonę" galima ir, tiesą sakant, reikia kritikuoti. Ir socialiniu, ir etiniu, ir ekologiniu, ir visais kitais požiūriais. Aišku, tai — dalykas, išeinantis už kuklių šio nedidelio straipsnio ribų. Bet pažymėti reikia tai, kad toji "amerikietiškoji svajonė", kokia ji bebūtų, baigia išsisemti. XXI amžiaus pradžia — pradedant Bušo paskelbtu "karu terorizmui", 2008-ųjų pasaulinio kapitalizmo krize ir baigiant iš esmės psichodeliniu Donaldo Trampo administracijos valdymu — rodo, kad liepto galas nebetoli.
Dabar vykstančių geoekonominių, geopolitinių procesų logika byloja, kad, esamoms sąlygoms nepasikeitus, Kinijos pergalė prieš Jungtines Valstijas yra neišvengiama. Be abejo, kaip matyti iš 2020-ųjų metų įvykių, ypač iš koja kojon su vadinamąja COVID-19 pandemija paaštrėjusios Vakarų antikiniškos laikysenos, JAV viešpataujančių pozicijų gražiuoju veikiausiai neišsižadės; priešingai — JAV valdantieji sluoksniai labai realiai gali siekti pasaulinės konfigūracijos performatavimo.
Kokios to galimos pasekmės — klausimas atviras. Bet viena yra aišku: valdantieji Lietuvos sluoksniai kaip ėjo, taip toliau eis pasirinktu amerikanofilijos ir rusofobijos kursu. Šiuo požiūriu Lietuvos fronte nieko naujo. Tik vienas ir tas pats įsiteikinėjimas šeimininkui už Atlanto. Aišku, kol jis savo vietininkams mokės Judo sidabrinius, netrūks ir atitinkamų reveransų. O kiek jų fone adekvatu kalbėti apie "Lietuvos nepriklausomybę" — tepamąsto pats skaitytojas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
