Kitokios Talino pozicijos šiuo klausimu tikimybė yra menka: tiek atsižvelgiant į tradicinį antirusišką trijų "Baltijos tigrų" sutarimą, tiek atsižvelgiant į tai, kad būtent Estijos valdžia buvo aktyviausia ir nuosekliausia sudarydama kliūtis Sputnik agentūros darbui respublikoje. Kaip žinote, norėdami pasiekti norimą rezultatą, jie ėmė tiesiogiai pulti darbuotojus, grasindami baudžiamuoju persekiojimu.
Vis dėlto įdomiausias visoje istorijoje yra oficialus Vilniaus sprendimo pagrindimas. Pats teiginys, kad RT kontroliuoja Dmitrijus Kiseliovas, kuriam taikomos Vakarų sankcijos, tariamai tapo priežastimi imtis priemonių prieš "jo" žiniasklaidos išteklius.
Esmė net ne ta, kad šis teiginys yra netiesa, už ką Lietuvos valdžia buvo papeikta, ir šių pastabų autoriai priminė, kad RT neturi nieko bendro su MIA "Rossija segodnia" struktūromis, kurioms iš tikrųjų vadovauja Dmitrijus Kiseliovas.
Dar svarbiau, kad visa tai kadaise buvo: lygiai prieš savaitę, kai Latvijos nacionalinė elektroninių žiniasklaidos priemonių taryba paaiškino RT transliacijų draudimą, sakydama, kad televizijos kanalai yra "faktiškai kontroliuojami ir prižiūrimi" Dmitrijaus Kiseliovo. Tuomet lygiai tokiu pačiu būdu Margarita Simonian ir Rusijos užsienio reikalų ministerija pakomentavo akivaizdų Latvijos oficialių struktūrų neprofesionalumą, nes jų sprendimas buvo grindžiamas atvirais beprotiškais teiginiais.
Tuo metu dar buvo galima paaiškinti įvykį atsitiktinumu ir konkrečių vykdytojų klaida: galų gale ne viena sistema neapdrausta nuo diletantų ir tinginių. Tačiau panašiose situacijose atsidūrusiai valstybei — ne "komilfo" viską atšaukti, net jei ją atvirai pakišo jos pačios valstybės pareigūnai.
Tačiau pasikartojus situacijai Lietuvoje, tampa aišku: atsitiktinės klaidos nebuvo ir nėra. Visa tai yra sąmoninga Latvijos ir Lietuvos valdžios pozicija, kurios principas yra "ir taip tiks".
Suprantama, kad draudimas transliuoti RT yra politinis sprendimas. Bet ar to buvo neįmanoma paaiškinti teisiškai "grynesniu" motyvu? Žinoma, galima. Bet tam reikėtų atsakingiems departamentams labiau pasistengti, ieškoti spragų teisės aktuose.
Kadaise būtent ši ypatybė — teisinis miklumas atitikti bent jau išorinį sprendimų nepriekaištingumą — buvo vienas iš svarbiausių Vakarų demokratijos kozirių. Ji atrodė nepaprastai pergalingai tarp kitų politinių sistemų, kurios nebuvo linkusios vargintis dėl oficialių procedūrų.
Bet nuo to laiko nutekėjo daug vandens. RT transliavimo uždraudimo klausimu Baltijos šalys ėjo tokiu keliu, kurį pastaraisiais metais pasirinkdavo visiškai kitos ir daug galingesnės valstybės.
Amerikiečiams mojavimas mėgintuvėliu su neaiškios kilmės milteliais pakeitė tikrai egzistuojančių aplinkybių, kuriomis tarptautinei bendruomenei galima būtų bandyti pateisinti invaziją į Iraką, paiešką. Britai surengė grandiozinį pasirodymą aplink Skripalių apsinuodijimą — ir jiems visiškai ne gėda dėl prošvaisčių, akivaizdžių "skylių" šiuo klausimu. Nyderlandai, teisingumą pavertę savo nacionaliniu prekės ženklu, MH17 bylos nagrinėjime rodo tokius teisinius "kūlvirsčius", kad niekas jau net nesistebi.
Tokių pavyzdžių — ne tik Rusijos, bet ir Kinijos, Irano, Venesuelos ir kitų "šalių atsiskyrėlių" — atžvilgiu yra tiek daug, kad jie jau seniai iš retų išimčių virto kasdienybe. Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos ir Latvijos valdžios institucijų pozicija RT transliavimo draudimo istorijoje atrodo visiškai organiškai: kam įsitempti, jei to galima nedaryti; pakanka tiesiog pateikti akivaizdžią nesąmonę kaip oficialią poziciją?
Tai netgi turi savo logiką: antirusiškų pažiūrų auditorija, bus patenkinta paaiškinimais apie "Kiseliovą, kontroliuojantį RT" (kaip ir apie "Putiną, kuris apnuodijo Skripalius" arba "Kremlių, kuris numušė "Boeing" virš Donbaso"), ir Vakarai vis dažniau nemato priežasčių švaistyti išteklius Rusijai ir jai prijaučiančioms jėgoms, nes, matyt, laiko šią užduotį įtikinti ir patraukti į savo pusę beprasmiška.
Iš pradžių šį (atvirai apgaulingą) požiūrį sukūrė informacinė, politinė, ideologinė ir net moralinė Vakarų monopolija. Būtent dėl jos tam tikru momentu jie nustojo manyti, kad reikia kruopščiai ir profesionaliai vykdyti savo politiką — tiek apskritai, tiek konkurentų atžvilgiu. Dėl to jie patys nepastebėjo, kaip prarado šią monopoliją, taip pat ir dėl kompetencijų praradimo bei atsipalaidavimo ir įsitikinimo, kad tiks ir taip.
Dabar situacija kitokia. Dabar visos tos pačios jėgos nemato prasmės efektyviai dirbti ir rimtai stengtis vien dėl to, kad pačios susitvarkys, o priešo vis tiek neįtikinsi.
Stebina tai, kad jie rimtai tiki (ir tai patvirtina neseniai priimti Baltijos šalių sprendimai dėl RT), jog toks profesionalus, tiksliau, akivaizdžiai neprofesionalus požiūris nulems jų ideologinę ir geopolitinę pergalę prieš Rusiją.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
