Senas, daugelį metų trunkantis konfliktas dabar perėjo į atvirus, skaudžius finansinius smūgius, siekiančius milijardus dolerių — Europos Sąjunga nori "prispausti" amerikiečių korporacijas, kurios dešimtmečiais dirbo ES nemokėdamos mokesčių, o JAV ketina nubausti Europos Sąjungą už bandymą įgyti minimalų fiskalinį suverenitetą.
Verta pagirti Donaldo Trampo komandą — jų kerštas pasirodė esąs labai tikslus, turint omenyje, kad jiems pavyko nustatyti konkretų Europos proveržio į laisvę iniciatorių ir idėjos, kad Amerikos IT verslas dirba "JAV Europos kolonijose" ir privalo mokėti mokesčius, autorių, o po šio identifikavimo buvo imtasi atsakomųjų Amerikos priemonių.
Prancūzijos prezidentas ir didelis mėgėjas pakalbėti apie Europos kaip pasaulio galios centro atkūrimą Emanuelis Makronas buvo Europos mokesčių Google, Facebook ir Amazon įvedimo autorius ir įkvėpėjas, todėl bendrovių, patekusių po Baltųjų rūmų "karštąja ranka", sąrašas buvo sudarytas taip, kad būtų sukeltas maksimalus diskomfortas Eliziejaus rūmams.
CNBC Amerikos finansų kanalas praneša:
"Prancūzijos bendrovių [veikiančių liukso segmente — Sputnik] akcijų kritimas įvyko po to, kai JAV paskelbė, kad jos gali nustatyti aukštas kai kurių šios kategorijos produktų kainas.
Pagal naujus tarifus, kurie gali įsigalioti sausio pabaigoje, JAV prekybos atstovybė galės imti iki 100 % siekiančius mokesčius už tokių prekių importą iš Prancūzijos. Numatoma suma [importo, kuriam taikomi nauji tarifai — Sputnik] yra 2,4 milijardo dolerių. Prancūzijos akcijų kritimas pakenkė įmonėms, kurioms priklauso "Louis Vuitton", "Hennessy", "Hermes", Christian Dior, "Gucci", "Yves Saint Laurent" ir "Balenciaga".
"Šimtas procentų yra gana daug", — "The Wall Street Journal of America" sakė Bruno Pavlovsky, "Chanel House" prezidentas. "Tai nėra tarifas. Šimtas yra bauda", — pridūrė jis.
Verta paminėti, kad Amerikos pareigūnai siūlo savo įvykių versiją ir tvirtina, kad kaltas yra Makronas, kuris neva nori diskriminuoti tam tikras Amerikos bendroves ES. Šis kaltinimas kelia tam tikrą skeptiškumą net tradiciškai patriotiškos Amerikos žiniasklaidos priemonėms.
"JAV mano, kad Prancūzijos mokesčių struktūra yra nesąžiningai nukreipta į dideles JAV interneto bendroves, tokias kaip Facebook, Google ir Amazon. Nepaisant to, kitos šalys vis labiau ieško būdų, kaip gauti pajamų iš įmonių, kurios uždirba milijardus dolerių savo rinkose", — praneša leidinys "Politico".
Trampo atsakomųjų priemonių pasirinkimą greičiausiai lėmė tai, kad "Prancūzijos rinkinys" buvo laikomas savotiška patikimumo sala ir saugiu prieglobsčiu investuotojams, kurie tikėjo, kad Prancūzijos įmonės, dirbančios tik su pasiturinčiais vartotojais, yra idealiai apsaugotos nuo koronaviruso epidemijos padarinių ir nuo prekybos karų rizikos.
Juodame gilios ekonominės krizės, kurioje Prancūzija pasinėrė į kovą su epidemija, fone, prabangos kompanijos atrodė kaip šviesos spindulys ir vilties šaltinis, taip pat simbolis, kad šalis, negalinti konkuruoti su Vokietija ar Kinija tradicinėje pramonėje, turi tam tikrų konkurencinių pranašumų tarptautinėje arenoje. Sumenkinti šį simbolį, faktiškai atimant iš šių bendrovių prieigą prie Amerikos rinkos, yra gera idėja, jei tikslas yra išgąsdinti Prancūzijos prezidento administraciją ir paveikti Europos mokesčių politiką apskritai.
Prancūzai gali pasielgti principingai ir įvesti mokestį Amerikos įmonėms (bent jau nacionaliniu lygmeniu), tačiau ar, pavyzdžiui, Vokietijos pareigūnai norės palaikyti tokio tipo bendro Europos mokesčio įvedimą, rizikuodami "100 % tarifu", pvz., vokiškų automobilių eksportui.
Kita vertus, šiuo atveju mes nekalbame apie tik ekonominį konfliktą. Tai diskusija apie pačių Europos politikų statusą. Lemiamas veiksnys, nurodantis faktinę nuosavybės teisę į tam tikrą teritoriją, yra klausimas, kam vietiniai verslininkai moka mokesčius. Kas turi teisę įvesti ir surinkti šiuos mokesčius, turi galią tam tikroje teritorijoje. Istorijoje būta atvejų, kai tam tikri užsienio prekeiviai ar verslininkai gavo teisę į neapmokestinamą prekybą ar paslaugų teikimą tam tikroje šalyje, tačiau tai vyko tik tuo atveju, jei ji anksčiau buvo pralaimėjusi karą ar tiesiog pasirašė tam tikras pasenusias pasidavimo sąlygas, gresiant karinei jėgai.
Taigi, kai Amerikos įmonės tampa dominuojančiomis Prancūzijos internetinės reklamos ir internetinės komercijos rinkos dalyvėmis, jos gauna milijardus eurų iš Prancūzijos kompanijų (tuo pat metu turi galimybę sužlugdyti bet kurį Prancūzijos verslą, kai tiesiog neįmanoma efektyviai reklamuoti ar parduoti savo produktus internete). Be to, Prancūzijos biudžetas šioje situacijoje negali gauti nė cento, o tai reiškia, kad Prancūzija yra JAV kolonija arba bent jau neturi visiško ekonominio suvereniteto. Ir sprendimas įvesti kuklų trijų procentų mokestį yra ne tiek siekis papildyti biudžetą, kiek bandymas atkurti nepriklausomybę.
Svarbu tai, kad tiek Respublikonų, tiek Demokratų partija palaikė Trampo administracijos veiksmus, kad nubaustų Prancūziją — ir tai yra labai gera žinia Rusijai, ypač tuo atveju, jei Prancūzijos politikai staiga ims rodyti savo orumą.
Bent jau reaguodami į praeities grėsmes, Prancūzijos ir net Vokietijos valdžios atstovai parodė, kad yra pasirengę žengti toliau ir ginti savo teisę vykdyti nepriklausomą ekonominę politiką.
Jei padėtis ir toliau vystysis pagal šį scenarijų, tada, nepaisant to, kas laimės JAV rudens rinkimus, santykiai Vašingtono–Paryžiaus ir Vašingtono–Berlyno linijose toliau blogės.
Bus juokinga, jei netolimoje ateityje amerikiečių vartotojas "Chanel" kvepalus ar "Hermes" rankinę galės įsigyti tik kontrabandos būdu, o europiečiams teks ieškoti alternatyvų Amerikos socialiniams tinklams. Ekonominės deglobalizacijos daigai skverbiasi į užmegztų tarptautinių ryšių tarpsnį.
Toms šalims, kurioms dabartinė globalizuotos ekonomikos sistema netinka, tai yra paskutinis ir rimtas šansas ištaisyti praeities klaidas ir užsitikrinti patogesnę padėtį deglobilizuotoje ateityje.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
