VILNIUS, liepos 20 — Sputnik. Sąmokslininkų klaidos, jų neapsisprendimas ir lėtumas lėmė, kad vienintelis bandymas nuversti nacių valdžią Vokietijoje, lydimas 1944 metų liepos 20 dieną vykdyto pasikėsinimo į Adolfą Hitlerį, nepavyko, RIA Novosti pasakojo vokiečių istorikas, profesorius Arndas Bauerkamperis.
Liepos 20 dienos sąmokslą, dar vadinamą operacija "Valkirija", planavo aukšto rango karininkai Vermachte, nacistinės Vokietijos armijoje. Buvo planuotas Hitlerio nužudymas ir nacių vyriausybės nuvertimas. Tačiau bombos sprogimas Rytų Prūsijos "Wolfsschanze" būstinėje, dėl kurio žuvo keturi žmonės, neišsprendė nacių diktatoriaus nuvertimo problemos — Hitleris buvo tik sužeistas. Berlyne sąmokslininkus palaikiusios kariuomenės veiksmai buvo nesėkmingi. Didžiajai daliai sąmokslo dalyvių buvo įvykdyta mirties bausmė, jų artimieji buvo represuoti.
Liepos 20 dieną, pirmadienį, 76-ųjų sąmokslo prieš Hitlerį metinių proga, Berlyne bus surengta ceremonija, skirta pasipriešinimo nacių režimui dalyviams atminti. Joje dalyvauja Vokietijos gynybos ministerijos vadovė Annegret Kramp-Karrenbauer, Berlyno meras Michaelas Mülleris, liepos 20 dienos fondo atstovai ir operacijos "Valkirija" dalyvių artimieji.
"Tai buvo sutapimų ir planavimo klaidų mišinys [kuris lėmė nesėkmę — Sputnik]. Netyčia nepavyko suaktyvinti antrosios bombos. Rezervo armijos štabo viršininkas (Klausas von) Stauffenbergas planavo suaktyvinti dvi bombas Wolfsschanze štabe. Tačiau jam sutrukdė suaktyvinti detonatorius. Dėl to buvo detonuota tik viena bomba. Be to, portfelį su bomba, kurį jis (Stauffenbergas) padėjo po stalu su žemėlapiais, vienas iš susitikimo dalyvių pokalbio su Hitleriu metu nustūmė į kitą vietą", — tikina vokiečių istorikas.
"Planavimo klaida buvo ta, kad Stauffenbergas turėjo ne tik pastatyti portfelį su dviem bombomis Hitlerio būstinėje, bet ir tuo pačiu metu arba iškart po jo koordinuoti perversmą Berlyne. Kai liepos 20 dienos popietę jis atvyko į Berlyną, brangus laikas buvo prarastas. Tai buvo klaida — per daug priklausė nuo vieno asmens, užduotys nebuvo paskirstytos tarp daugelio dalyvių, nebuvo jokio koordinavimo", — teigė Bauerkamperis ir pridūrė, kad po sprogimo Hitlerio būstinėje "Berlyne veiksmai turėjo būti pradėti nedelsiant", bet prieš Stauffenbergui atvykstant į sostinę "nieko nebuvo padaryta".
Anot istoriko, sąmokslo dalyviams iš pradžių susidarė daug problemų, nes daugeliui Vermachto karininkų ir vadų "kilo sunkumų", nes jie galėjo būti apšaukti išdavikais, todėl, kad buvo susiję su "ištikimybės priesaika Adolfui Hitleriui", įvesta armijoje 1934 metais. Vokietijos kariškiai, išauklėti "prūsų principo dvasia", reiškiančio visišką ir neginčijamą paklusnumą aukštesnei vadovybei, dvejojo, o sąmokslininkai "suprato, kad turi veikti greitai, pasiekti greitą sėkmę, kad galėtų pritraukti į savo pusę potencialių bendraminčių", — aiškino jis.
"Tam reikėjo nužudyti Hitlerį. Tačiau 1944 metų liepos 20 dienos pavakarę tapo aišku, kad Hitleris nemirė. Tai buvo galas", — pridūrė Bauerkamperis.
"Nors nacių diktatoriui pavyko išgyventi ir net stabilizuoti jo sukurtą valstybinę sistemą Vokietijoje, o dauguma vokiečių, kaip žinoma iš žvalgybos agentūrų, palankiai įvertino tai, kad Hitleris išgyveno, išreiškė palaikymą, jo nepasitikėjimas Vermachtu po liepos 20 dienos smarkiai išaugo", — pasakojo istorikas.
Pasak jo, visų pirma po pasikėsinimo nužudyti kariškiai "turėjo palikti asmeninius ginklus prieš susitikdami su Hitleriu". Nacių propaganda buvo labai įtikinama ir lėmė, kad iki XX amžiaus 5-ojo dešimtmečio vidurio "dauguma Vakarų vokiečių pasmerkė šį bandymą, jis buvo labai nepopuliarus".
"Nuo 6-ojo dešimtmečio vidurio VFR koncepcija pasikeitė, sąmokslininkai buvo pristatyti kaip kovotojai už demokratinę Vokietiją, kaip pasipriešinimo nacionalsocializmui dalyviai. Nors dauguma sąmokslininkų buvo konservatyvios kariuomenės atstovai, paprastai, ne demokratai ir nesistengė įtvirtinti demokratijos Vokietijoje. Septintajame dešimtmetyje buvo užduotas klausimas: ko jie iš tikrųjų norėjo? Ir greitai tapo aišku, kad liepos 20 dienos pasikėsinimas negalėjo būti taip lengvai panaudotas politinės valdžios įteisinimui demokratinėje parlamentinėje VFR.
Bauerkamperis mano, kad liepos 20-oji gali būti visų Vokietijos pasipriešinimo dalyvių atminimo diena, su sąlyga, kad "tai bus oficiali proga", nes patį bandymą 1944 metų liepos 20 dieną organizavo "viena speciali grupė", sudaryta iš aukšto rango kariškių.
Jis atkreipė dėmesį į tai, kad "antinacinis pasipriešinimas buvo labai platus", visų pirma, "tai buvo socialistinis pasipriešinimas, jaunimo pasipriešinimas, nuo Miuncheno universiteto studentų sukurtos pogrindinės pasipriešinimo grupės "Baltoji rožė", neformalios jaunimo antihitlerinės organizacijos "Edelveiso piratai" iki mažesnių grupių ir sabotažo aktų gamyklose ir įmonėse. Tarp šių grupių ir sąmokslininkų liepos 20 dieną tiesioginio ryšio nėra, todėl bendras šių žmonių pagerbimas tą pačią dieną gali "šiek tiek iškreipti visą perspektyvą", tikina istorikas.
