Tačiau ši rinka yra labai sunki, joje yra keletas segmentų, ir iki šiol negalima tvirtinti, kad mūsų pramonė, mūsų energetikos ir mašinų gamybos įmonės yra visiškai įvaldžiusios šiuos segmentus. Man atrodo, kad verta atidžiau pažvelgti į šios rinkos "architektūrą", norint išanalizuoti tai, kas jau pasiekta, ir kokias problemas dar reikia išspręsti.
Pirmiausia norėčiau jums tik priminti, kas yra suskystintos gamtinės dujos — tai įprastos gamtinės dujos, suskystintos jas atšaldant iki minus 160 laipsnių. Tačiau įprastos gamtinės dujos visada yra visas dujų "kokteilis", jose yra etano, metano, propano, butano ir daugybė priemaišų, priklausomai nuo konkretaus telkinio. Kai kurios iš šių dujų aukštesnėje temperatūroje pereina į skystą būseną, o toliau aušindamos jos gana gerai virsta ledu. Tokia perspektyva yra rizika, kad išeis iš rikiuotės visa technologinės linijos įranga, todėl iš gręžinių gaunamas dujas reikia suskirstyti į atskiras frakcijas ir pašalinti viską, kas gali trukdyti technologiniams procesams.
Dėl to suskystintosios dujos turi ne mažiau kaip 95 procentus metano; jame gali būti tik azoto. Svarbus dalykas, prie kurio grįšime vėliau, yra tas, kad SGD beveik nėra sieros. Leiskite jums priminti, kad naftą padalijant į rūšis, būtent sieros procentas yra kenksmingiausias aplinkai cheminis elementas vidaus degimo variklių išmetamosiose dujose. SGD nėra sieros, todėl jų, kaip variklių kuro, naudojimas kelis kartus mažiau kenkia aplinkai nei bet kokio mazuto, dyzelino ir ar benzino naudojimas.
Tai taikoma ne tik miesto transportui ir ne tik sunkiasvoriams sunkvežimiams, gabenantiems savo krovinius dideliais atstumais: galingiausi vidaus degimo varikliai montuojami traukiniuose ir laivuose. Taigi, dar viena akivaizdi pasekmė: jei rimtai ketiname kovoti su aplinkos būklės gerinimu, logiška pradėti kovą pavojingiausiose vietose.
SGD gamybos etapai
Dabar, remdamiesi ta pačia logika, pasvarstykime, kaip atrodo SGD gamybos etapai. Dujos turi būti išgautos iš požeminių telkinių, nugabentos į gamyklą, paruošiamos ir siunčiamos į technologines linijas, kad būtų suskystintos. Visi paruošiamieji darbai baigti, procesas prasidėjo, o kaip pripildyti SGD į tanklaivių bakus? Tiesiogiai iš paskutinio skystinimo skyriaus mes ištempiame žarną ir įjungiame siurblį? Nepavyks — bet kokioje gamyboje yra technologinių pertraukų, o kuro gabenimo bakų (konteinerių) papildymas tokiu būdu būtų visiškas saugumo taisyklių pažeidimas.
Geriausias pasirinkimas yra supilti gatavus produktus į talpyklas, iš kurių ateityje jos būtų perpiltos į tanklaivius, tada logistikos ir gamybos klausimai nebepriklausytų vienas nuo kito. Po to suskystintos dujos kraunamos į tanklaivius, gabenamos jūra ir pristatomos vartotojui jo priėmimo terminale. Tada SGD perkraunamos iš tanklaivių į priėmimo terminalus, saugojimui, pakartotiniam dujinimui ir pristatymui per dujų paskirstymo tinklus galutiniams vartotojams.
Ir šis etapas ne be problemų — šio etapo sąlygos toli gražu ne visada tokios patogios, kaip, pavyzdžiui, Kaliningrado srityje, kur "Gazprom" sugebėjo pastatyti požeminę dujų saugyklą (PDS) už kelių kilometrų nuo pakrantės. Jei geologija neleidžia organizuoti PDS įrenginių arti priimančiojo terminalo, nebus įmanoma pakartotinai dujinti viso į jį patekusio SGD tūrio, vadinasi, teks pastatyti kriogenines saugyklas. Kriogeninės saugyklos yra tos, kurios atlaiko laikomo skysčio temperatūrą esant minus 162 laipsniams, tai yra, reikalavimai medžiagoms, iš kurių pagamintos tokios talpyklos, yra labai griežti. Be abejo, reikalinga ir galinga šilumos izoliacijos sistema — SGD neturėtų išgaruoti, jei lauke vasariškas karštis.
Patikimi SGD įrangos lokalizacijos tempai
Dabar pažiūrėkime, kas iš viso to jau įsisavinta Rusijoje, o kas ne. Gamtinių dujų gamyba, jų paruošimas transportavimui vamzdynais — čia nekyla klausimų, viskas gerai (na, gal beveik viskas, bet apie tai ne šį kartą). Likusi dalis nėra tokia optimistiška, nes "Sachalin-2" ir "Jamal SGD" nutiesė technologines linijas naudodamos užsienio technologijas. Priežastys yra istorinės, sovietmečiu mums nebereikėjo tvarkytis su suskystintomis dujomis, todėl mes neturime savo technologijų. Vis labiau lokalizuojama technologinių linijų komponentų gamyba Rusijoje.
2019 metais "ZiO-Podolsk" tapo trečiąja įmone pasaulyje, kuri įvaldė susuktų šilumokaičių gamybą — išskyrus Rusiją, tai sugeba tik Vokietija ir JAV. 2020 metais "Atomenergomash" (ūkis, kuriame yra "ZiO-Podolsk") pagamino pirmąjį kriogeninį siurblį Rusijoje, skirtą SGD perpumpuoti iš gamyklinių cisternų į tanklaivius, ir tai taip pat labai rimta — siurblys yra rezervuaro viduje, tai yra, jis "gyvena ir veikia" esant tai pačiai minus 162 laipsnių Celsijaus temperatūrai.
Šiuo metu tęsiamas ketvirtosios "Jamal SGD" technologinės linijos įrengimas, netrukus ji bus rusiška — "Novatek" gavo patentą "Arctic Cascade" technologijai 2017 metais. Tačiau čia taip pat yra niuansų: "Arctic Cascade" gamybos pajėgumai bus 950 tūkst. tonų SGD per metus, tai yra, tai yra vidutinio tūrio suskystinimo technologija — tai apima technologijas, kurių našumas yra mažesnis nei milijonas tonų per metus.
Kad taptų didelio masto technologija, "Arctic Cascade" trūksta rusiškų didelės galios dujų turbinų, kurių kūrimas yra paskutiniame etape "United Engine Corporation", kuri yra "Rostech" dalis. Taigi, šių turbinų laukia ne tik energetikai, kad mūsų namuose būtų "šilta ir šviesu", bet ir atšiaurių dujų meistrai, kuriems šios turbinos reikalingos, kad būrų "labai šalta", ir dideliais kiekiais. Šiek tiek laukimo ir — kurtinamas triumfas?
Šaltis ir speigas yra vertingi Arkties ištekliai
Bus triumfas, bet ne kurtinamas — pats pavadinimas "Arctic Cascade" suponuoja, kokiomis klimato sąlygomis ši technologija bus naudojama. "Arctic Cascade" netinka "Gazprom" projektui, kuris planuoja organizuoti SGD gamybą Leningrado srityje — pirmajam gamtinių dujų aušinimo etapui mūsų technologai naudoja nuostabų, visiškai nemokamą resursą, kurio mūsų Arktyje yra tiesiog neišsemiama — oras, supantis gamyklą.
Taip, teisingai: dėl stiprių Jamalo šalčių ne mažiau aršus pavydas apima visų kitų šalių dujų kompanijas, nes, pavyzdžiui, Kataras ir Alžyras yra priversti atšaldyti dujas iš pradinės temperatūros, plius 35 laipsnių ir aukštesnės, o tai kainuoja nemažus pinigus: paruoškite šaldymo agentą, užtikrinkite jo cirkuliaciją šilumokaityje, neleiskite jam išgaruoti šilumoje. Jamale, grubiai tariant, tik "atidaro langą" — aukščiau plius aštuonių–dešimties laipsnių, temperatūra Sabetos regione nepakyla net karščiausią vasarą.
Dėl klimato yra dar vienas išteklius, ir vėl nemokamas — Obės įlankos vanduo, kurio temperatūra ne visada pakyla iki nulio (jūros vanduo yra sūrus, užšąla esant maždaug minus dviejų laipsnių Celsijaus temperatūrai), o žarnos su juo negąsdina poilsiautojų vietiniuose paplūdimiuose. Tačiau Leningrado srityje iškyla techninių problemų: ištisus metus čia nebūna 50 laipsnių šalčio, kas, be abejo, labai nuvilia — Sankt Peterburgo ir regiono gyventojai turbūt dėl to labai nerimauja. Kita vertus, kam dabar lengva. Taigi, "Gazprom", turėdama planų Ust Lugoje, turi tik du pasirinkimus: arba skubiai kurti savo naują technologiją, arba vėl kreiptis į užsienio partnerius.
"Kondensuoto pieno skardinė" išorėje ir viduje
"Gazprom" su "Novatek" sieja suskystintų gamtinių dujų saugyklų, kurių reikia gamykloms, problema — Rusijoje jų dar nesugeba pagaminti. Susukti šilumokaičiai, kriogeniniai siurbliai, mūsų pačių suskystinimo technologija — prašom, tačiau kriogeninės talpyklos dar nėra. Kodėl? Esu tikras, kad daugelis iš jūsų, brangūs skaitytojai, matėte, kaip atrodo šie rezervuarai "Jamal SGD" — juos sukūrę dizaineriai pasirodė esą labai talentingi.
Rezervuaro aukštis yra 43 metrai, skersmuo — 84 metrai, cilindro sienelių storis — 80 centimetrų. Galutinis rezultatas atrodo puikus. Tačiau iš tikrųjų nematome tikro prietaiso, kuris yra labai sudėtingas.
Tarp vidinės ir išorinės dangos yra įtempto armavimo betono siena, ties kuria kartu su mumis dirba "Rosatom", kuri parinko gamyklai įmones, galinčias susidoroti su šiuo darbu. Projektavimo metu paaiškėjo, kad Rusija gali viską, išskyrus pagaminti vidinę dangą.
Problema kyla ne dėl lydinio, o dėl to, kad šį apvalkalą sudarančių žiedų plotis yra šeši metrai, ir jokia metalurgijos įmonė neturi tokio dydžio valcavimo staklių, nes tokio poreikio niekada nebuvo. Galima sukurti tokio pločio stakles, tačiau iš karto kyla klausimas, ar jos atsipirks — Rusija vis dar nestato didelių rezervuarų, skirtų suskystintoms gamtinėms dujoms saugoti, po keletą vienetų kiekvienais metais, o niekam daugiau nereikia tokio pločio metalo lakštų.
Kaip ir kada bus išspręsta gamyklinė suskystintų gamtinių dujų saugyklų problema — laikas parodys, bet dabar mes tiesiog išsiaiškinsime, kad Rusijos pramonė gali užtikrintai susitvarkyti su išorinio ir vidinio korpuso medžiagomis, jei nereikėtų per didelio geometrinio dydžio, su šilumos izoliacijos medžiagomis problemų nėra.
Ir tai yra gerai, nes SGD tanklaivių dydis yra daug kuklesnis nei gamyklinių talpyklų, būtent SGD laikymo sistema ir paverčia krovininį laivą SGD tanklaiviu. Bet tarp vidinio ir išorinio laivų korpusų negali būti betono — svoris per didelis. Būtent todėl laivų statybos komplekso "Zvezda" specialistai laisvu nuo darbo laiku mokosi prancūzų kalbos — kad galėtų bendrauti su labai svarbiais svečiais.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
