Kokia šiandien diena: liepos 25-osios šventės

© WikimediaСкульптуры святого Христофора во дворе костёла Святого Николая в Вильнюсе, выполненная Антанасом Кмеляускасом
Скульптуры святого Христофора во дворе костёла Святого Николая в Вильнюсе, выполненная Антанасом Кмеляускасом - Sputnik Lietuva
Prenumeruokite
Yandex newsTelegram
Nuo seno liepos 25-ąją lietuviai ruošdavosi rugiapjūtės pabaigai, be to, šią dieną minimas Vilniaus globėjas — Šventasis Kristoforas

Liepos 25 yra 206-a metų diena pagal Grigaliaus kalendorių, šiais keliamaisiais metais — 207-a. Nuo šios dienos iki metų galo lieka 159 dienos.

Vilniaus globėjo šv. Kristoforo diena

Liepos 25-ąją minima šv. Kristoforo diena. Šv. Kristoforas laikomas keliautojų, sodininkų, knygrišių, jūrininkų, tiltininkų, keltininkų ir Vilniaus miesto globėju. Šv. Kristoforas iš graikų kalbos reiškia "Kristaus nešėjas".

Manoma, kad šventasis Kristoforas gyveno III a. Jis nešiojo per upę žmones, ištvėrė žiaurius kankinimus ir mirė baisia mirtimi. Pasak legendos, kartą mažas berniukas paprašė perkelti jį į kitą krantą. Bebrendant į vandenį vaikas pasidarė toks sunkus, jog Kristoforas išsigando, kad abu nuskęs. Berniukas atskleidė, kad yra Kristus, o sunkus todėl, kad neša savo rankose viso pasaulio sunkumus.

Šv. Kristoforas vaizduojamas su lazda ir vaikeliu Jėzumi ant pečių. Vaikelis viena ranka laimina, kitoje laiko Žemės rutulį. Toks jis yra ir Vilniaus miesto herbe, kuris Lietuvos sostinei buvo suteiktas 1330 metais. Dabartinis Vilniaus herbas patvirtintas 1991 m. balandžio 17 dieną. Jo autorius — dailininkas Arvydas Každailis. Nuo 1998 metų nusipelnę miestui vilniečiai kasmet apdovanojami šv. Kristoforo statulėlėmis.

Vilniuje yra keletas šv. Kristoforo atvaizdų: viena iš seniausių skulptūrų — Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, dar viena — Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje, o šios bažnyčios kieme — Antano Kmieliausko (1959 metai) paminklas šv. Kristoforui, pastatytas nepaisant to meto valdžios grasinimų.

2003 metais Vilniaus heraldinis skydas papuošė sostinės Rotušės fasadą. Dar vieną šv. Kristoforą galima pamatyti Gedimino prospekte, priešais Seimo rūmus esančio pastato sienoje. Jo autorius — skulptorius Kazys Kisielius (1996 metai).

Katalikai tiki, kad šv. Kristoforas saugo nuo nesėkmių kelionėse ir nuo stichinių nelaimių: griaustinių, uraganų, žemės drebėjimų, todėl lakūnai ir vairuotojai nuo seno segėjo ženkliukus su jo atvaizdu, melsdavosi jam, kad apsaugotų nuo nelaimių ir netikėtos mirties.

Be to, šią dieną minimos Jokūbinės, Nuobaigos.

Liepos 25 dieną lietuviai nuo seno ruošdavosi rugiapjūtės pabaigai. Ši diena buvo vadinama Nuobaigomis. Ant paskutinio likusio nenupjauto javų (rugių) plotelio būdavo dedamas duonos kepalas, druskos ir netgi sūrio, taip meldžiantis deivei Žemynai ir dėkojant už derlių. Šis paskutinis javų plotelis vadintas jievaru. Manyta, kad jame slepiasi derliaus dievybė. Javus supindavo į kasą ir palikdavo lauke. Vėliau, dainuodamos apie jievarą dainas, moterys iš tos kasos varpų nupindavo vainiką (kiekviena dėdama po varpą) ir parsinešdavo namo. Šią dieną parėjusius iš laukų darbininkus buvo paprotys apipilti vandeniu, kad kitąmet javams nepritrūktų vandens ir derlius būtų geras.

Lietuvoje įvedus krikščionybę, Nuobaigų šventė sutapatinta su šv. Jokūbo varduvėmis. Šv. Jokūbas — vienas iš trijų mylimiausių Kristaus apaštalų (kiti du — Jonas ir Petras). Jokūbas skelbė Evangeliją Ispanijoje, kur buvo už tai nužudytas, todėl laikomas Ispanijos globėju. Vaizduojamas kaip keliautojas — su skrybėle, nešinas krepšiu ir buteliu, pasiramstąs lazda.

Šią dieną savo vardadienius mini Jokūbas, Kargaudas, Aušrinė, Kristofora, Kristupas.

Naujienų srautas
0