Pagrindinė varžovė buvo VFR nacionalinė komanda, kuriai sovietų komanda pralaimėjo finale praėjusiame Pasaulio čempionate-78, neatvyko į olimpines žaidynes. Vis dėlto turnyro sudėtis buvo labai stipri.
Nuolatinis sovietinės komandos globotojas Anatolijus Jevtušenka (vadovavo rinktinei 30 metų!), palyginti su žaidynėmis Monrealyje, perpus pakeitė sudėtį ir įtraukė geriausią Kauno "Granito" žaidėją Valdemarą Novickį. Lenkų šaknis turintis lietuvis reikalo nepagadino ir vėliau tapo vienu pagrindinių TSRS rinktinės žaidėjų.
Tuzinas turnyre dalyvavusių komandų buvo suskirstytos į du pogrupius, kur kiekviena žaidė po vieną kartą viena prieš kitą. Pirmąją vietą užėmusios komandos pateko į finalą, antrąją — kovojo dėl trečiosios vietos ir taip toliau.
TSRS rinktinė pradėjo pergale prieš šveicarus (21:15) ir dviem pralaimėjimais — Kuveitui (38:11) ir Alžyrui (33:10). Liepos 26 dieną sovietų komandai teko žaisti su Rumunija, kuriai pralaimėjo (19:22) ir taip labai apsunkino sau gyvenimą. Dabar olimpiados šeimininkams visomis priemonėmis reikėjo įveikti jugoslavus, kurie prieš dvi dienas nugalėjo Rumuniją (23:21) ir dabar rimtai pretendavo patekti į finalą.
Kova su Jugoslavija įvyko liepos 28 dieną. Sovietiniams rankininkams pavyko išspręsti problemą, ypač pasistengė vartininkas Nikolajus Tominas, kuris tose rungtynėse atlaikė penkis įvarčius iš septynių metrų. Na, o aikštės žaidėjai, tarp jų ir du įvarčius pelnęs Novickis, atvedė žaidimą iki pergalės su reikiamu rezultatu — 22:17. Dėl to net trys komandos iš karto pelnė aštuonis taškus, tačiau TSRS nacionalinė komanda papildomais rodikliais pasirodė esanti geresnė nei jugoslavai ir rumunai ir pateko į finalą.
Auksinės varžybos įvyko liepos 30 dieną. Varžovas rimtas. Taip pat vokiečiai, bet iš Rytų — praėjusios pasaulio taurės-78 bronzos medalininkai. Pirmasis kėlinys nenustatė nė vienos komandos pranašumų — 10:10. Antrojo pabaigoje sovietų rankininkai pralaimėjo 19:20 ir užsidirbo baudą, o vokiečiai pažeidė taisykles kaip tik prieš prasiveržusį link vartų Novickį. Likus dešimčiai sekundžių iki pagrindinio laiko pabaigos Aleksandras Anpilogovas įgyvendino bandymą ir išlygino rezultatą!
Per papildomą laiką Anpilogovas išvedė komandą į priekį. Per atsakomąjį vokiečių puolimą, Novickis perėmė kamuolį ir uždirbo dar vieną galimybę mušti iš septynių metrų. Deja, bet šį kartą Anpilogovas kamuoliu smogė tiesiai į vokiečių vartininko Wielando Schmidto galvą. Pasibaigus pirmosioms papildomoms penkioms minutėms, Valdemaras gavo iš varžovo smūgį į akį, o Tominas neįveikė metimo iš tolo.
Kai tik prasidėjo antras pratęsimas, Novickis prasiveržė iki vartų ir buvo sustabdytas, tačiau teisėjai nefiksavo pražangos ir mainais už tai paskyrė Belovui dviejų minučių bausmę ir baudą, kurią priešininkas įveikė. Netrukus vokiečiai įmušė dar vieną įvartį, į kurį Anpilogovas reaguoja pataikydamas iš septynių metrų linijos ir sumažina skirtumą iki minimumo.
VDR rinktinė pradeda vilkinti laiką puolime, jos žaidėjas leidžia bėgti, o kamuolys atitenka sovietų komandai, kuri atakai turėjo vos tris ar keturias sekundes. Tominas greitai metė kamuolį Aleksejui Žukui, tas metė kamuolį Karšakevičiui, o Šmidtui pataikęs kamuolys klastingai atsitrenkė į skersinį — 22:23 OT. VDR rankininkai pirmą kartą iškovojo olimpinį auksą.
Valdemaras Novickis nesugadino bendro vaizdo, jis elgėsi labai naudingai, nors turėjo traumą, kurią gavo prieš tris savaites iki olimpinių žaidynių ir iki galo neišgydė. Nepaisant to, jis dalyvavo visose turnyro rungtynėse (paskutinėse dvejose jis dar žaidė ir su sulaužyta nosimi), pelnęs iš viso devynis įvarčius.
Daugelis mano, kad sovietų komandos pralaimėjimo Maskvos olimpinėse žaidynėse priežastys yra per didelis žaidėjų pasitikėjimas savimi ir trenerio Jevtušenkos klaidos. Tik po aštuonerių metų jam pavyks su rinktine pakartoti auksinę "Monrealio-76" sėkmę, tačiau Seule iš Maskvos sudėties liks tik du — Karšakevičius ir Novickis. Verta prisiminti, kad 1982 metais TSRS nacionalinė komanda pirmą kartą pagaliau laimės pasaulio čempionatą.
Po olimpinių žaidynių-88 Novickis išvyko žaisti Ispanijos "Malagoje", o po to persikėlė į Vokietijos čempionatą, tačiau po dvejų metų grįžo į gimtąjį "Granitą", kur sužaidė beveik visą savo karjerą ir ją baigė 1993 metais. Vėliau Valdemaras beveik ketvirtį amžiaus (su trumpa pertrauka) vedė Kauno komandą ir 1990-aisiais treniravo Lietuvos nacionalinę komandą, su kuria jis leidosi į pasaulio (1997) ir Europos čempionatą (1998). Novickis iki šiol yra vienintelis rankininkas iš Baltijos šalių, kuriam pavyko tapti olimpiniu čempionu. Išskyrus dar vieną puikų žaidėją Vladimirą Kravcovą.
Kravcovas gimė 1949 metais Alytuje, tačiau Lietuvoje jis nelaikomas savuoju, nes būdamas paaugliu persikėlė su šeima į Glazovą (Udmurtija). Prieš persikeldamas Lietuvoje Kravcovas susidomėjo krepšiniu, planavo jį žaisti toliau, tačiau naujojoje gyvenamojoje vietoje jį patraukė rankinis. Aštuntojo dešimtmečio viduryje jis buvo vieno iš pirmaujančių šalies klubų, Maskvos MAI, su kuriuo du kartus laimėjo TSRS čempionatą, narys. Į šalies nacionalinę komandą jis pateko 1973 metais ir po trejų metų tapo olimpiniu čempionu. Maskvos olimpinėse žaidynėse taip pat žaidė Kolobokas (taip Kravcovą pravardžiavo jo partneriai dėl jo kūno sudėjimo), tačiau tik per pirmąsias keturias rungtynes, ypač prieš Kuveitą (įmušė šešis įvarčius). Su nacionaline komanda 1982 metais tapęs pasaulio čempionu, jis daugiau nebedalyvavo, iš viso sužaidęs 159 rungtynes ir įmušęs 335 įvarčius.
Baigęs žaidėjo karjerą, Kravcovas ilgą laiką treniravo MAI komandą, kol laukiniai 1990-ieji nutraukė sklandžią gyvenimo tėkmę. Vladimiras nesusidorojo su naujomis realijomis ir galiausiai nusižudė. Garsaus sovietų rankininko atminimui nuo 2004 metų Glazove rengiamas turnyras.
