Gynybos departamento vadovo padėtis yra blogesnė nei gubernatoriaus, nes jo žinioje yra tik vienas argumentas, palaikantis deklaruojamą poziciją. Formaliai JAV iš tikrųjų "perkels daugiau kariuomenės toliau į Rytus, arčiau Rusijos sienų". Bėda ta, kad atidžiai išnagrinėjus, ši tezė subyra į šipulius atskleisdama to, kas vyksta, esmę, o tai yra labai nepatogu amerikiečiams.
Beveik 12 tūkstančių karių paliks Vokietiją. Tačiau dauguma jų — 6,4 tūkst. žmonių — grįš namo, į JAV. Likusi dalis bus perskirstyta kitoms Europos šalims, tarp jų Italijai ir Belgijai. O šalia Maskvos — į Lenkiją — bus išsiųsta tik tūkstantis kareivių.
Ne itin įspūdinga matematika, kad palaikytų Esperio žodžius. Taip, kitaip būti negali, nes kolizija aplink JAV kontingentą Vokietijoje turi labai tolimą santykį su NATO ir Rusijos konfrontacija.
2018 metų birželio mėnesį "The Washington Post" pranešė apie Pentagono atliktą didelio masto kariuomenės perkėlimo į Europą sąnaudų ir poveikio analizę. Laikraštis teigė, kad Trampas tais metais domėjosi šia idėja. Be to, JAV prezidento motyvai buvo susiję tik su nepasitenkinimu NATO sąjungininkais, kurie atsisako finansuoti gynybą. Visų pirma, tai buvo susiję su Berlynu, kuris daugelį metų atkakliai vengė padidinti savo karines išlaidas iki dviejų procentų BVP, kaip reikalaujama Šiaurės Atlanto aljanso sutartyje.
Prieš metus ši tema vėl iškilo viešojoje erdvėje. Tuomet JAV ambasadorius Vokietijoje Ričardas Grenelas tiesiogiai pareiškė apie savo šalies pasirengimą išvesti dalį savo karinio kontingento iš Vokietijos į Lenkiją, nes "neteisinga laukti, kai Amerikos mokesčių mokėtojai ir toliau mokės už daugiau nei 50 tūkstančių amerikiečių Vokietijoje, o vokiečiai išnaudos savo biudžeto perteklių vidaus reikmėms".
Šis pareiškimas audringiausią reakciją sukėlė Lenkijoje. Per pastaruosius metus Lenkijos politikai ir žiniasklaida ilgesingai svajojo, kad jų šalis, o ne Vokietija, taptų pagrindiniu Amerikos karinių pajėgų akcentu Europoje. Reikėjo aptarti branduolinių ginklų perskirstymo perspektyvas. Tiesa, reikia pažymėti, kad šie pokalbiai kilo ne nuo nulio, juos išprovokavo valstybės pareigūnai, leidę tokiems įvykiams vystytis.
Apskritai, jei atskirsime faktus nuo politinių pareiškimų, planų ir lūkesčių, tada to, kas vyksta, esmė yra paprasta.
JAV daugelį metų bandė priversti Vokietiją, kaip vieną didžiausių pasaulio ekonomikų, smarkiai padidinti savo karines išlaidas, nes jei pasisektų, didžioji dalis lėšų būtų nukreipta į užsienį. Amerikiečiai pasinaudojo grasinimais, spaudimu ir šantažu. Tačiau visos jų pastangos buvo nesėkmingos: Vašingtonui nepavyko nustumti vokiečių valdžios nuo užimamos pozicijos.
Matyt, Donaldas Trampas galop pavargo nuo to, kas vyksta, todėl dabar šalies gynybos ministras ir kiti pareigūnai vykdo priedangos operaciją valstybės vadovo priimtam sprendimui išvesti kariuomenę iš Vokietijos, kad JAV šioje situacijoje neatrodytų visiškai pralaimėjusios.
Štai kaip tai atrodo.
Iš vokiečių gauti tai, ko norėjo, jiems nepavyko. Papildomų investicijų į savo ekonomiką gauti nepavyko. Karinis kontingentas Europoje bus sumažintas — ir tai atsižvelgiant į didėjančią Rusijos įtaką ir galią. Kariuomenės išvedimas Vokietijai nėra reikšminga bausmė: Vokietija iš tiesų praras darbo vietas ir tam tikras lėšas, kurias uždirba aptarnaudama karinę infrastruktūrą, tačiau šie nuostoliai nepalyginami su tais, kurie būtų buvę, jei šalis būtų sutikusi su Vašingtono reikalavimais.
Apskritai, papildomas tūkstantis karių Lenkijoje yra vienintelis dalykas, leidžiantis JAV išsaugoti veidą ir pareikšti, kad ji tęs savo kursą sulaikyti Rusiją.
Turbūt įdomiausias visos šios istorijos klausimas yra, kodėl Trampas vis dėlto nusprendė išvesti kontingentą iš Vokietijos. Galų gale jam niekas netrukdė ir toliau traukti katę už uodegos; žiūrėk, gal būtų buvę mažiau neigiamų padarinių.
Ko gero, atsakymo reikia ieškoti Amerikos prezidento asmenybėje ir tiksluose, kuriuos jis iškelia sau kaip šalies lyderiui.
Nors ir ekscentriškas, Donaldas Trampas iš tikrųjų yra susitelkęs į sisteminių problemų, susikaupusių JAV, sprendimą, įskaitant radikalias priemones. Be kita ko, JAV pateko į spąstus, kai jos ekonominiai interesai ir pasaulio supervalstybės reputacija įsivėlė į tiesioginį konfliktą.
Tiesą sakant, prezidento nepasitenkinimas yra gana pagrįstas: Amerika ne tik perėmė Europos gynybos funkcijas, bet ir daugiausia investuoja į gynybą, o didžiosios ir turtingiausios Senojo pasaulio ekonomikos įsitaisė jai ant kaklo.
Be abejo, čia didžiausią poveikį daro tai, kad nė viena iš jų, įskaitant Vokietiją, aiškiai netiki karinės grėsmės sau iš Rusijos realybe. Taigi, jei amerikiečiai nori tęsti savo karines-politines linksmybes su Maskva, tuomet Europa yra pasirengusi žaisti kartu su savo vyresniąja NATO partnere, tačiau Vašingtonas už savo ambicijas turi susimokėti pats.
JAV, kaip pasaulinės supervalstybės, statusas yra neatsiejama daugumos Amerikos elito vertybė, kuriai nedera gailėti pinigų. Net akivaizdžiai žlungantiems projektams.
Tačiau Donaldui Trampui tokia pozicija, regis, nepriimtina. Jis ne kartą atvirai pareiškė, kad pasaulinės vadovybės pareiga yra duoti konkrečią naudą JAV ir jos ekonomikai. Jei taip neatsitiks, vadinasi, supervalstybės statusas yra nenaudinga ir brangi nesąmonė, o jos palaikymui skirti ištekliai turėtų būti nukreipti į reikšmingesnes sritis.
Sprendimas išvesti dalį kontingento iš Vokietijos yra dar vienas pavyzdys, kad Trampo žodžiai atitinka principinius dalykus.
Suprasdamas, kad neįmanoma priversti Berlyno pakeisti savo pozicijos, jis pažvelgė į esamą padėtį kaip verslininkas ir pradėjo išlaidų mažinimo procesą.
Kariuomenės personalo perkėlimas pats savaime pareikalaus didelių išlaidų iš JAV, tačiau bet kokiu atveju tai yra pelningiau, nei toliau mokėti už jų buvimą Vokietijoje ilgus metus. Todėl galime užtikrintai teigti, kad Donaldo Trampo sprendimas ekonominiu požiūriu yra efektyvus ir atitinka nacionalinius JAV interesus.
Be jokios abejonės, tai ardo ir visuotinę JAV hegemoniją, ir atvirai nurodo į jų silpnumą, nesugebėjimą toliau nešti visos prisiimtų finansinių įsipareigojimų naštos. O tai jau atitinka viso pasaulio interesus.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
