Sisteminei žiniasklaidai piešiant tariamos "kovos prieš diktatorių" įvaizdį, akivaizdu, kad Lukašenką siekiama nuversti. Atitinkamai reikėtų paklausti: kas už šių siekių stovi? Kokios jėgos? Kokie interesai?
Prieš atsakydami į šiuos esminius klausimus, vis dėlto truputėlį stabtelėkime ir pažymėkime, kokia, bendrai paėmus, yra Baltarusijos socialinė-istorinė situacija...
Baltarusijos situacija
Taigi: Baltarusijoje, kur nuo 1994 metų šeimininkauja Lukašenka — priešingai nei kitose buvusiose TSRS respublikose — neįvyko nei privatizacijų, nei tarybinio paveldo naikinimo vajus. Todėl šalyje liko nemaža socializmo liekanų, kurios dar XXI amžiaus pradžioje laidavo išskirtinį Baltarusijos socialinį stabilumą.
Vis dėlto, nieko nėra amžino: šios liekanos išgyvena eroziją. Be to, daug reiškė — ir iki šiol reiškia — Rusijos teikiama materialinė bei finansinė parama. Pagaliau, pati 26-erius metus gyvuojanti Lukašenkos sistema, spėjusi įgyti ir tam tikrų feodalinių požymių, spėjo gerokai perpūti bei išsigimti — šitai atsispindi ir biurokratiniame aparate, ir, tiesą pasakius, paties Lukašenkos laikysenoje.
Pagaliau, paskutinį dešimtmetį Baltarusijoje laipsniškai kyla ir maisto, ir kitų pragyvenimo reikmių kainos, tuo tarpu daugumos atlyginimai stovi vietoje: atitinkamai krenta gyventojų perkamoji galia, blogėja jų materialinė padėtis.
Ir ką gi? Būdami tokioje situacijoje, jie girdi pasakas apie klestėjimą ir gerovę Vakaruose. Dalis natūraliai šito trokšta: juk, pažvelgus iš paprasto miesčionio pozicijų, Vakarų imperialistinio kapitalizmo sirenų giesmė — iš tikrųjų gundanti...
Baltarusiško "Maidano" grėsmė
Panašiais pažadais patikėjo nemaža dalis Ukrainos žmonių: nusivylę Viktoro Janukovyčiaus administruotu kriminaliniu kapitalizmu, jie įsigeidė "kelio į Europą" — tiktai tam, kad papildytų ES pigios darbo jėgos rezervus, o pati Ukraina, tuo tarpu — toliau skurstų, vietos bei užsienio oligarchų plėšiama.
Žinodama tai, didžiulė dalis baltarusių supranta, kokias "šviesias perspektyvas" jiems atvertų baltarusiškas Maidano varianytas — ir todėl, koks ydingas bebūtų Lukašenka, vis dėlto renkasi remti "Batką". Ir šią paramą, kaip matyti, išreiškė per įvykusius rinkimus.
Tačiau, kaip ten bebūtų (ar 80% nubalsavo, ar mažiau), toji Baltarusijos piliečių dauguma — o ji YRA dauguma — vis dėlto pasyviai sėdi namuose. Tuo tarpu kol mažumoje esantys opozicionieriai (kurių spektras — nuo liberalų iki neonacių) ryžtingai mobilizuojasi ir tiesiog siautėte siautėja gatvėse, Lukašenkai priešiškoms jėgoms padėdami sudaryti kone visuotinės "tautos kovos prieš diktatorių" įvaizdį.
Kodėl Lukašenkos rėmėjai tyli?
Šioje situacijoje, Baltarusijoje "klausimas numeris vienas" — kaip dalyką taikliai įvardijo Sergejus Kurginianas, yra Lukašenką parėmusios sociumo dalies, žodžiu, "Batkos" elektorato, mobilizavimo klausimas (pavyzdžiui, 2012 metų vasarį Rusijos visuomenė panašiai mobilizavosi prieš "spalvotos revoliucijos" iniciatorius; panašiai mobilizuojasi Venesueloje Maduro šalininkai prieš JAV penktosios kolonos veikėjus ir pan.). Bet kodėl tai nevyksta?
Iš tiesų, reikia pripažinti — pirma — kad Lukašenkos elektoratas yra iš esmės pasyvus, apolitiškas ir, šiuo požiūriu, sunkiai mobilizuotinas; ir — antra — kad pats Lukašenka savo veiksmais tiek vidaus, tiek išorės politikos požiūriu, smarkiai susilpnino savo autoritetą jų akyse. Vidaus problemas žinome: jas jau nurodėme aukščiau.
Lukašenkos nuodėmės
Tuo tarpu užsienio politikos požiūriu pakanka prisiminti palyginti šviežią skandalą apie trisdešimties Rusijos piliečių, siejamu su vadinamąja "Vagnerio" kompanija, areštą Baltarusijoje: pats Lukašenka tada pradėjo skalambyti apie tariamą "Kremliaus sąmokslą" jį nuversti...
Žinoma, nei Vladimiras Putinas, nei Kremlius apskritai, tokių ketinimų neturi: tiek Rusijos valdantysis elitas, tiek Rusija apskritai neabejotinai suinteresuota Baltarusijos stabilumu ir tokių tikslų neturi bei turėti negali.
Todėl nenuostabu, kad kyla versijos, jog šį incidentą iš užkulisių organizavo Ukrainos banderinio režimo specialiosios tarnybos. Tuo tarpu Lukašenka, panašu, šituo akiplėšišku žygiu tikriausiai siekė padaryti reveransą Vakarams, savotiškai jiems įsiteigti, pasisiūlyti jiems "savu" — bet akivaizdu, kad Vakarai jo priimti nesiruošia...
Taigi, Lukašenka lieka ant savotiško "ledo". Ir dabar yra priverstas — su daugiau mažiau patikima (o kiek — pamatysime greitu metu...) Baltarusijos represinių struktūrų pagalba — kautis prieš baltarusiškojo "Maidano" organizatorius bei vykdytojus...
JAV ir Vakarai — tikrieji baltarusiškojo "Maidano" šeimininkai!
Kaip žinia, jau ne pirmą ir ne antrą dieną besitęsiančius neramumus aktyviai remia bei kuruoja ir Lietuva, ir Jungtinėje Karalystėje, Čekijoje bei Lenkijoje besibazuojantys "demokratijos ir laisvės" eksportuotojai... Na, o dabar, į Lietuvą pabėgus rinkimus prieš Lukašenką pralaimėjusiai Svetlanai Tichanovskajai, iškyla bent teorinė tikimybė, kad pastaroji bus paskelbta "tikrąja" Baltarusijos prezidente...
Ir, žinoma — dėl nemažos dalies susiklosčiusios situacijos yra kaltas pats Lukašenka. Šiuo požiūriu nereikia turėti jokių iliuzijų: nei dėl Baltarusijos vidaus padėties, nei dėl oportunistinio, netgi šlykštaus pastarojo elgesio Rusijos atžvilgiu. Ir vis dėlto — vienintelė alternatyva Lukašenkai — tai Ukrainos scenarijaus pasikartojimas, Baltarusijos valstybės išparceliavimas ir baltarusių išsiuntimas į ES pigios darbo jėgos forma.
Taigi, tokią alternatyvą ir siūlo vadinamosios "orumo" revoliucijos autoriai. Ir kas gi jie tokie? Na, šitai aiškiai pasakė neseniai per LRT eterį su Žmonių partijos patriarchu Vytautu Landsbergiu šnekučiavęsis eksministras Petras Vaitiekūnas, paraginęs Lietuvos valdžią nedelsiant kreiptis į "partnerius" nurodymų, ką gi daryti su Tichanovskaja, kaip gi "laisvinti" Baltarusiją...
Į kokius būtent "partnerius"? Ogi — visų pirma — į Vašingtoną, paskiau į Briuselį ir, galų gale — į Varšuvą! Taip, būtent čia — ir tai juk parodo aiškiai, kad už to, kas šiandien vyksta Baltarusijoje, be pagrįsto dalies žmonių nusivylimo Lukašenka, stovi ne kas kita, kaip Vakarų, o būtent, Amerikos imperijos interesai.
Kokie interesai? Interesai turėti dar vieną bananinę respubliką ant Rusijos slenksčio, kurioje galėtų būti dislokuotos dar didesnės NATO pajėgos galimai karinei avantiūrai prieš Rusiją — šalį, kuri, šiaip ar taip, bet nekapituliuoja prieš JAV terorą.
Šitokiame fone, aišku, reikia mąstyti realistiškai, o būtent: suprasti, kad koks Lukašenka bebūtų, vis dėlto, jis ir tiktai jis gali išgelbėti Baltarusiją nuo pražūties, jis ir tiktai jis gali atkurti tvarką bei stabilumą šalyje. Būtent šito ir jam, ir baltarusių tautai ir vertėtų palinkėti!
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
