VILNIUS, rugpjūčio 16 — Sputnik. Šį kartą planus kaip reikiant atšvęsti Povilo Vanago jubiliejų sužlugdė pandemija, ir į jo namus, esančius netoli Vnukovo oro uosto, Maskvos priemiestyje, beveik niekas neatvyko. Nei brolis su šeima iš JAV, nei tėvas su motina — iš Lietuvos. Nepaisant to, Povilas, be abejo, sulaukė daugybės sveikinimų, ir ne tik iš jų, bet ir iš daugybės draugų, išsibarsčiusių po pasaulį. Na ir vis dar su juo jo ištikima partnerė ir žmona Margarita Drobiazko. Su ja jie pradėjo čiuožti dar 1988 metais, o šiandien tai viena garsiausių sporto porų.
2006 metais užbaigę karjerą, Povilas ir Margarita nepakabino savo pačiūžų ant vinies, kaip iš pradžių planavo, bet įsiliejo į ledo šou sferą, ir tiek, kad iki šiol juose dalyvauja ir patys juos rengia.
Povilas prisipažįsta, kad kartais žiūri vaizdo įrašus su praėjusių metų pasirodymais su Margarita: "Nostalgija vis apima, pakutena širdį. Internete yra daugybė mūsų pasirodymų įrašų, kurie padeda pasinerti į tų dienų atmosferą. Kartais net ašaros rieda skruostais".
Paklaustas, ar reikia suteikti pilietybę užsienio čiuožėjams ant ledo, norintiems atstovauti Lietuvai tarptautinėje arenoje (pavyzdžiui, Allison Reed, kuri sportiniuose šokiuose pasirodo kartu su Sauliumi Ambrulevičiumi), Vanagas atsakė: "Mano nuomone, mes turėtume tik dėkoti tiems sportininkams, kurie ryžtasi atstovauti Lietuvai. Juk jie perlipa per save, per meilę savo šaliai, tėvynei ir sutinka atstovauti kitai valstybei, ginti jos garbę. Man tai atrodo fantastinis pasiaukojimas".
Apmąstęs posakį "sportas yra sveikata", Vanagas pažymėjo: "Šis posakis labai filosofinis. Todėl, kad priklauso nuo to, koks sportas ir kiek jo. Nes yra ir kitas posakis: kas per daug, tas nesveika. Jei sportuosi prižiūrimas puikaus trenerio ir išmintingo pedagogo, kuris nustato krūvius, galima bet kuriame sporte įgauti sveikatos. Bet jei pateksi pas trenerį, kuriam bus svarbus tik rezultatas, gali baigtis prastai. Kaip pasakė mūsų fizinio rengimo treneris Aleksas Stanislovaitis: "Kas nemoka ilsėtis, tas nemoka ir dirbti". Jei visi treneriai vadovautųsi šia filosofija, būtų daug daugiau sveikų ir laimingų sportininkų".
Vanagas taip pat šiltai kalbėjo apie Lietuvos olimpinės rinktinės vyriausiąjį gydytoją Dalių Barkauską: "Šis žmogus vis dar yra mūsų pagrindinis veiksnys sveikatos užtikrinime. Jei yra trauma ir abejojate, ką daryti, pirmiausia reikia nusipirkti bilietą į Lietuvą ir susitarti su Daliumi, rasti laiko apžiūrai. Tai žino daugelis čiuožėjų, kurie atvyko ar ketina atvykti į "Liepsnojantį ledą" (šou programa, kurią kasmet kalėdinių švenčių metu rengia Vanagas ir Drobiazko — Sputnik). Yra tokių, kurie jį vadina Dievo palaimintu žmogumi. Ir aš su jais visiškai sutinku".
Pasakodamas apie naują gyvenimo ritmą, kuriam didelę įtaką turėjo pandemija, Vanagas pažymėjo: "Tris mėnesius nebuvome atsistoję ant ledo, nes viskas buvo uždaryta. Su didžiausiu malonumu pasinėrėme į namų ūkio darbus. Ir tai suteikė nepaprastai daug pasitenkinimo, nes tokios ūkiškos vasaros neturėjome turbūt jau porą dešimtmečių. Bent jau nepamenu, kad būtų buvę galima veikti ką nori ir kiek nori. Man namų ūkio darbai patinka. Mėgstu sodininkystę, augalininkystę, gyvulininkystę. Nors gyvūnai pas mus – tik keturi šunys ir trys katės. Beje, pasigirsiu – išmokau melžti kaimynės ožką. Turime daržą, jau pusantro mėnesio valgome savo augintas salotas, prieskoninės žolelės irgi tik iš mūsų daržo. Auga uogų krūmų, vaismedžių. Pjaunu žolę, remontuoju namus. Yra ką veikti ir viską darau su didžiuliu malonumu.
O išlaikyti formą padeda važinėjimas dviračiu. Pirmiausia važinėjau vienas, po to įkalbėjau Ritą, nupirkome antrą dviratį ir apvažiavome visas apylinkes. Dabar prie automobilio tvirtinamą dviračių laikiklį ir važiuojame toliau į naujas vietas važinėti dviračiais. Dar man patinka ralis. Praėjusiais metais aš turėjau galimybę išbandyti "Formulės-1" trasą vairuodamas lenktyninį automobilį. Labai brutalu!"
Paaiškėjo, kad Povilas yra aistringas grybautojas, ir mėgsta žvejoti. Prieš penkerius metus į savo mažą tvenkinį jis įleido karosų, kurių dabar ten yra daugiau nei du šimtai. Jau sugavo apie trisdešimt. Tuo tarpu Margarita susidomėjo siuvimu, siuva nesustodama, tačiau nepamiršta ir maisto ruošos. Tuo tarpu metu Vanagas pabrėžia, kad mėsos patiekalų ruoša yra tik jo veiklos sritis, ypač kai turi gerą dujinį grilį. O žmona yra tikra šaltibarščių gerbėja. Povilas net pajuokavo: kai Rita tik atvyko į Lietuvą, ji juos valgė pusryčiams, pietums ir vakarienei.
Vanago taip pat buvo paklausta, ar artimiausiu metu neketina persikelti iš Rusijos į kokią nors kitą vietą, ar grįžti į Lietuvą. Garsiausias Lietuvos čiuožėjas nepakankamai aiškiai atsakė: "Kol kas mes gyvename čia, kur yra pagrindinis mūsų darbas. Kai visa tai baigsis, turime svajonę — persikelti į kitą vietą. Kur? Tegul tai lieka paslaptis".
Pokalbio pabaigoje Povilas papasakojo, kodėl jų su Margarita namuose yra tiek daug šunų ir kačių. Jis pažymėjo, kad tarp jų nėra grynaveislių ir jie pas juos patenka keisčiausiais būdais: "Jauniausia katytė pas mus pateko iš Krasnodaro. Pasivaikščiodami pamatėme po medžiu gulinčią katytę. Grįždami nupirkome jai maistelio. Kai priėjome po valandos, ji gulėjo toje pačioje vietoje. Neėdė ir maisto. Tada pamatėme, kad ji pusiau paralyžiuota. Pakeliui į oro uostą užvežėme į veterinarijos kliniką, tačiau ten pasakė, kad šansų išgyventi beveik nėra. Bet įkalbėjome priimti. Tik liepė sugalvoti jai vardą. Per kelias sekundes sugalvojome – kadangi katytę radome po platanu, tai pavadinome Platoša.
Palikome ją toje klinikoje, sumokėjome, kad padarytų, ką gali. Bandė gydyti, bet po dviejų savaičių pasakė, kad nieko daugiau Krasnodare negali padaryti, būtinas klinikinis gydymas ir operacija, kurią galima atlikti tik Maskvoje. Atsivežėme čia, po operacijos pasiėmėme į savo namus. Platoša buvo labai negraži katytė. O dabar – pats gražiausias padarėlis šiame pasaulyje, sveikutėlė. Labai švelni ir dėkinga".
Ir tokių istorijų Vanagas ir Drobiazko turi daug. Pavyzdžiui, jie atvežė du kačiukus iš Turkijos, vienas iš jų sirgo plaučių uždegimu. Išgydė. "Mūsų augintiniai – keliautojai, tokie patys kaip mes. Visi kaip balzamas širdžiai. Visi labai brangūs ir labai mylimi. Ir jie mus už tai myli. Labai myliu visus gyvūnus. Svajoju, kad ateityje ir karvytę, ir ožkytę, ir arkliuką turėtume. Ir vištų. Jei tik leis galimybės. Gal 60-mečiui", — su plačia šypsena baigė Povilas.
