Pasirašė iš pagarbos?
JAV valstybės sekretorius pradėjo šią kelionę apsiginklavęs mitais apie "teisingą Rytų Europą". Būdamas tikras, kad jau kas kas, o šioji Europos dalis palaiko amerikiečių nuogąstavimus dėl dviejų svarbiausių, Vašingtono supratimu, grėsmių laisvajam pasauliui — kinų ir rusų.
Kalbant apie Kiniją, niekam nėra paslaptis, kad Pekinas labai aktyviai veikia Rytų Europoje, tai patvirtina, pavyzdžiui, aktyvūs gandai apie serbų įsigytą S-300 sistemos kinietišką analogą. Be to, Kinijos investuotojai tampa vis svarbesni Europos šalims.
Vašingtonas mano, kad tai nepriimtina ir ne tik todėl, kad šie regionai yra JAV "užkiemis". Vašingtonas bando nukreipti NATO bloką į konfrontaciją su Pekinu, o tai reiškia, kad negali leisti, jog šio bloko valstybės narės priklausytų nuo KLR ir Kinijos aukštųjų technologijų. Pavyzdžiui, dėl 5G tinklų — jei Kinijos kompanijos juos nuties, tada, Vašingtono teigimu, Pekinas gaus visą informaciją, einančią šiais tinklais.
Ir atrodė, kad Rytų Europos šalys turi tokias pačias baimes kaip amerikiečiai. Pompėjaus vizito metu JAV pasirašė susitarimą su Slovėnija, pagal kurį pastaroji įsipareigoja būti rinkli pasirinkdama 5G technologijos tiekėjus. Įvertinti moralinį, taip sakant, šių tiekėjų komponentą, taip pat jų priklausomybę nuo vyriausybinių agentūrų.
Panašūs susitarimai buvo pasirašyti su kitomis Rytų Europos šalimis — įskaitant Čekiją ir Lenkiją. Amerikiečių supratimu, šie žingsniai, Pompėjaus žodžiais tariant, "neleis kinams kontroliuoti mūsų tautų, informacijos ir ekonomikos".
Tačiau susitarimo turinį galima aiškinti kitaip.
"Iš esmės tai yra ketinimų deklaracija. Slovėnija neprisiėmė griežtų įsipareigojimų atsisakyti bendradarbiavimo su Kinijos įmone "Huawei". Iš tikrųjų Slovėnijos valdžia uždėjo savo parašą, kad neįžeistų svečio iš Amerikos. Slovėnija yra gana klestinti šalis. Jai nereikia išmaldų iš JAV, kaip Lenkijai, Baltijos šalims ir Rumunijai (kurios taip pat pasirašė susitarimą su Vašingtonu dėl "Huawei")", — teigė Rusijos tarptautinių reikalų tarybos ekspertas Vadimas Truchačiovas.
Čekai laikėsi pozicijos, panašios į slovėnų. Pavyzdžiui, Čekijos ministras pirmininkas Andrejus Babičas teigė nematantis problemų bendradarbiaujant su Rusija ir Kinija kibernetinių technologijų srityje ar svarstant naujų Čekijos atominės elektrinės blokų statybą.
Kumščio surinkti nepavyko
Kalbant apie vizito Rusijos aspektą, tai Maikas Pompėjus iškėlė tris pagrindines užduotis. Įtikinti šalis nepirkti rusiškų dujų, aptarti galimybę jose dislokuoti amerikiečių kareivius, taip pat išreikšti savo poziciją dėl Baltarusijos politinės krizės.
Pavyzdžiui, amerikiečiai jau seniai bandė įtikinti europiečius pirkti dujas iš bet ko, bet tik ne iš rusų. "JAV nacionaliniam saugumui labai svarbu, kad Europa įvairintų savo energijos šaltinius. Taigi, kad... energetiniu požiūriu ji nepriklausytų nuo Rusijos", — sakė Pompėjas. Tai yra, kam pirkti iš ko nors, kai yra JAV?
Tačiau nei Austrija, nei Čekija, nei Slovėnija nepritarė Vašingtono argumentams. Iš esmės Europa buvo pasirengusi diversifikuoti tiekimą, ir anksčiau ji netgi žengė keletą žingsnių šia linkme. Tačiau šiandieninė geopolitinė realybė parodė, kad šie žingsniai buvo strateginė klaida. Ir svarbiausia yra tai, kad visos atsargų iš stabilios ir nepriešiškos Europos, Rusijos, alternatyvos yra kažkaip susijusios su agresyvia Turkija.
Turkai dabar kontroliuoja visus alternatyvius angliavandenilių tiekimo į ES iš pietryčių maršrutus. Būtent Turkija, pasinaudodama susitarimu dėl išskirtinių ekonominių zonų padalijimo su Libijos vyriausybe ir teritoriniais ginčais su Graikija, gavo galimybę užkirsti kelią dujotiekio tiesimui į ES iš rytinio Viduržemio jūros regiono laukų. Galiausiai Turkija, turėdama pretenzijas kontroliuoti pačią Libiją (tiksliau, kas iš jos liko) ir kitas Šiaurės Afrikos šalis, nori įgyti alternatyvių angliavandenilių tiekimų kontrolę pietuose.
Kalbant apie angliavandenilių tiekimą iš pačių JAV, jie yra daug brangesni nei Rusijos vamzdynų dujos. Todėl nenuostabu, kad Austrija yra rusiškų dujų paskirstymo Europoje tranzito centras, todėl svarbi šių tiekimų gavėja, taip pat Čekija ir Slovėnija (iš esmės Europos Sąjungos surinkimo cechai, kurių ekonomika orientuota į eksportą) nėra pasirengę iškeisti pigias ir patikimas rusiškas dujas, užtikrinančias jų produkcijos konkurencingumą, į mažiau patikimas ir brangias amerikiečių dujas.
Bet kokiu atveju, kas žino, kas nutiks rytoj Amerikos angliavandenilių rinkai (jei Baidenas ateis į valdžią, JAV gali uždaryti daugybę aplinkai pavojingų gamybos punktų, taip pat vėl sugriežtinti įstatymus dėl angliavandenilių eksporto, kad būtų užtikrintos žemos kainos vidaus rinkoje).
Austrijoje, Čekijoje ir Slovėnijoje nepriimtas ir Pompėjaus prašymas dislokuoti ten amerikiečių kariuomenę siekiant "sulaikyti Rusiją" (valstybės, kaip žinia, atšaukia dalį kontingento iš Vokietijos ir norėtų karius perkelti į kitas Europos šalis).
Šiuo atžvilgiu negalima būtų pasikliauti Austrija — tai neutrali šalis, kurioje JAV įtaka yra palyginti maža. Bet dėl kitų dviejų — Čekijos ir Slovėnijos — buvo tam tikrų vilčių. "Valstijos norėjo įtraukti juos kartu su Lenkija, Baltijos šalimis ir Rumunija į antirusišką smūgiuojantį kumštį", — aiškina Vadimas Truchačiovas.
Skandalas, kilęs dėl paminklo maršalui Konevui nugriovimo Prahoje, galėjo įtikinti kai kuriuos Amerikos politikus, kad Čekijos elitas gyvena rusofobijos pasaulyje.
Tačiau realybė juos nuvylė — nei Čekija, nei Slovėnija nesutiko dislokuoti amerikiečių karių, nenorėdamos tapti potencialiais Rusijos raketų taikiniais.
Lenkų laimė
Vienintelis Pompėjaus džiaugsmas buvo Lenkija. Lenkai pritarė viskam — ir dujoms, ir papildomiems kariams. Vizito Varšuvoje metu JAV valstybės sekretorius pasirašė susitarimą dėl jų dislokavimo Lenkijos teritorijoje. Tai "istorinis susitarimas", kaip jį pavadino šalies užsienio reikalų ministras Jacekas Čaputovičius.
Lenkijai tai ne ekonominio tikslingumo, o politinių užmojų klausimai. Varšuva yra pasirengusi padaryti bet ką, kad užtikrintų, jog JAV suvoktų ją kaip pagrindinę Amerikos interesų sąjungininkę ir vykdytoją Europos Sąjungoje. Be to, dėl šio statuso Lenkija, jos elito nuomone, gali tapti visos Rytų Europos lydere ir garantuoti sau vietą ES "direktorių valdyboje" kartu su Vokietija ir Prancūzija.
Štai kodėl lenkai nori pritraukti amerikiečius į savo baltarusišką projektą.
Lenkija, veikdama kartu su Lietuva, laiko save vadybininke ir, esant palankioms sąlygoms, net ir Vakarų politikos vadove posovietinės erdvės europinėje dalyje. Pagrindinė ekspertė Ukrainos ir Baltarusijos klausimais, per kurią turėtų praeiti visi šių šalių pilietinės visuomenės rėmimo projektai. Todėl jai buvo svarbu suderinti savo poziciją su Pompėjumi, kuris palaikė Baltarusijos protestuotojus viešnagės Varšuvoje metu.
Ar pavyko tai padaryti? Matyt, taip, jei JAV valstybės sekretorius vienašališkai nekarūnavo Svetlanos Tichanovskajos kaip Chuano Gvaido (kurį Valstijos pripažino Venesuelos prezidentu). Kol kas jis apsiribojo tik kaltinimu Minskui dėl nelaisvų ir nesąžiningų rinkimų, taip pat ragino "pradėti dialogą su pilietine visuomene". Kol kas tokia yra ES pozicija — lenkai (ilgą laiką dirbantys su Baltarusijos opozicija) supranta, kad dabar bet kokia kaina reikia išsaugoti anti-Lukašenkos koalicijos, sudarytos iš daugelio politinių jėgų, vienybę. Tai reiškia, kad nereikėtų atvirai apibrėžti provakarietiško protesto pobūdžio ir reikalauti iš jo šiame etape parodyti savo ketinimą pakeisti geopolitinę šalies orientaciją.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
