Šis procesas užtruks keletą mėnesių, po to prasidės fizinis paleidimas ir stotis pradės vykdyti savo pagrindinę užduotį — gaminti elektrą.
Astravo atominės elektrinės likimas nebuvo lengvas. Oficialus Minskas ne kartą bandė patikslinti Rusijos išleistos 11 milijardų JAV dolerių paskolos stoties statybai sąlygas, o pavasarį koronaviruso pandemijos įkarštyje kilo tiesioginių grėsmių blokuoti komponentų tiekimą. Tačiau be Rusijos ir Baltarusijos nesutarimų, Baltarusijos AE turi nuolatinį išorinį priešą, kuris dėjo visas pastangas, kad projektas neįvyktų.
Kalbama apie Lietuvą, kuri jau keletą metų vykdo sistemingą politiką, kuria siekiama uždaryti objektą, esantį penkiasdešimt kilometrų atstumu nuo jo sienos. Vilnius, ignoruodamas TATENA išvadą, kad BelAE atitinka visus saugos reikalavimus, gąsdina Europą "antruoju Černobyliu" ir bando paveikti Baltarusijos vidaus politiką, stotį panaudodamas kaip tiesioginės įtakos svertą. Būtent Vilnius įtikina savo Baltijos kaimynus jokiu būdu nepirkti baltarusiškos elektros, sukeldamas baimę savo gyventojams.
Pavyzdžiui, valdžia dalina jodo tabletes su Baltarusija besiribojančių regionų gyventojams, o pasienyje jau surengtos kelios pratybos žmogaus sukeltos nelaimės padariniams pašalinti. Be to, dar gegužę Lietuvos Seimas balsų dauguma patvirtino rezoliuciją dėl nacionalinio energetinio saugumo, kurioje aiškiai pasakyta, kad elektros energijos pirkimas iš Baltarusijos kels grėsmę ne tik Baltijos valstybių, bet ir visos Europos nepriklausomybei.
Rugpjūčio 16 dieną Vilniuje įvyko Lietuvos ir Estijos prezidentų — Gitano Nausėdos ir Kersti Kaljulaid — susitikimas, kuriame buvo sakoma, kad padedama Baltarusijos AE Rusija bando suskaidyti ES šalis, todėl šalims reikia dėti visas pastangas, kad Baltarusijos AE nepatektų į Baltijos ir Europos rinkas.
Aršus Lietuvos nepritarimas naujokei paaiškės, jei paimsime į rankas žemėlapį ir jame išdėstysime elektros linijų, ypač tarptautinių, schemą.
Visos trys Baltijos šalys, nesvarbu, kaip jos bepabrėžtų savo priklausymą Europai, yra tvirtai susijusios su Rusija elektros energijos pirkimo ir tiekimo atžvilgiu. Beveik prieš dvidešimt metų buvo sukurtas vadinamasis Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos elektros žiedas (BRELL), kurio pagrindinė užduotis buvo sinchronizuoti visų kuriančių įmonių darbą ir prireikus užtikrinti srautus vienam iš dalyvių. Praktiškai tai reiškė, kad visos trys Baltijos šalys pradėjo pirkti rusišką elektrą, kuri buvo tiekiama per tarpvalstybinius greitkelius: į Estiją iš Kingisepo, į Latviją iš Pskovo, ir trys energijos tiltai buvo perduoti Lietuvai, ir visi jie eina per Baltarusiją.
Laikas praėjo, Rusijos ir trijų Baltijos seserų santykiai darėsi vis atšiauresni, baltai visais įmanomais būdais stengėsi atitrūkti ne tik nuo sovietinės praeities, bet ir nuo Rusijos dabarties. 2017 metais, remiantis NATO energetinio saugumo centro rekomendacija, Lietuva, Latvija ir Estija pradėjo pasitraukimo iš BRELL procesą, kuris oficialiai turėtų būti baigtas iki 2025 metų.
Šis procesas sutapo su gyventojų skaičiaus mažėjimu ir dideliu energiją vartojančių pramonės šakų susitraukimu, dėl kurių du iš trijų energijos tiltų buvo perkelti į rezervą. Šiuo metu tarpvalstybiniai greitkeliai į Estiją ir Latviją yra budintys, tačiau srautai per juos nėra vykdomi.
Tuo pat metu Estijoje ir ypač Latvijoje trūksta energijos, tai yra, jų pačių generacija nepatenkina jų poreikių. Ir jei Talinui elektros energijos importas nėra gyvybės ir mirties klausimas, Latvijoje padėtis nepalyginamai sudėtingesnė: beveik 60 procentų Rygos sunaudotos elektros energijos yra perkama užsienyje. Tiekimas į abi šalis vykdomas vieninteliu likusiu ir gyvu keliu — per Lietuvą, kuri tapo savotišku "elektrocentru", visiškai patenkinančiu savo poreikius ir gaunančiu naudos iš energijos perpardavimo kaimynams.
Beje. Vilniaus teiginiai apie Baltarusijos atominės elektrinės pavojų stebina, jei prisimenate, kad dar 2015 metais buvo baigta tiesti energijos tilto, vadinamo "NordBalt", statyba. Europos Sąjunga išleido 550 milijonų eurų nutiesti beveik penkis šimtus kilometrų elektros linijų, jungiančių Švedijos miestą Nybrą ir Lietuvos Klaipėdą. Visa elektra, kurią Vilnius importuoja per "NordBalt", iki paskutinio elektrono gaminama Švedijos atominėje elektrinėje "Okg", ir šis faktas Lietuvos politikų visiškai netrikdo.
Jų taip pat nė kiek nejaudina tai, kad "Okg" atominė elektrinė priklauso Vokietijos koncernui "Uniper", tam pačiam, kuris yra "Nord Stream-2" akcininkas — tai yra, pirkdamas jų elektrą, Vilnius tokiu būdu tiesiogiai remia antrosios dujotiekio linijos tiesimą į Vokietiją.
Jei atmesime gražius žodžius apie aplinkos apsaugą ir Europos vienybę, esmė bus tik Lietuvos neatšaukiamas noras išlikti vienintele elektros pardavėja regione. Kaip sakoma, nieko asmeniško, tik verslas.
Kai tik Astrave bus paleistas pirmasis energijos blokas, Baltarusija iškart taps energijos pertekliaus šalimi ir, savaime suprantama, ieškos savo produktų pardavimo rinkų. Preliminariais skaičiavimais, BelAE pagamintos kilovatvalandės kaina svyruos nuo trijų iki keturių euro centų. Lietuvos įsigytos švediškos kilovatvalandės kaina negali būti mažesnė nei septyni su puse euro cento, tiek, pasak Pasaulio branduolinės asociacijos, kainuoja bet kurios Švedijos atominės elektrinės kilovatvalandė.
Logika rodo, kad Vilniui lengviausia organizuoti importą iš Baltarusijos: yra trys veikiantys energijos tiltai, daug pigios elektros, o logistinė koja iš Gardino yra dešimt kartų trumpesnė nei su pristatymais iš Švedijos. Bet čia vaidina politika ir šiek tiek godumo.
Pirkdama BelAE produktus, Lietuva netiesiogiai rems Rusiją pinigais ir tiesiogiai Lukašenkos galia, prieštaraujančia politiniam Baltijos šalių kursui. Be to, Baltarusijos kilovatvalandės dėl mažų sąnaudų turi mažesnę maržos dalį pajamose. Estija ir Latvija, žinodamos apie beveik dvigubą kainų skirtumą, paprasčiausiai nepirks brangios švediškos elektros, o skurdus Lietuvos biudžetas negaus jau suplanuoto pelno.
Būtent šie paprasti motyvai stumia Lietuvą į nesibaigiantį demaršą, tai joks rūpinimasis aplinka bei Europos vertybių apsauga.
Tačiau tuo pačiu metu pirmojo bloko reaktoriuje montuojamas dar vienas degalų mazgas, ir labai greitai Baltarusijos AE pristatys pirmąją srovę. Į vakarus nuo jos yra Lenkija, kur yra tik viena Ostrolenkos stotis trims pasienio vaivadijoms ir nuolatinis energijos trūkumas. Šiaurės vakaruose yra energijos išalkusios Latvija ir Estija, kurios, spaudžiamos Briuselio, uždarinėja savo skalūnais grindžiamą naftos gamybą.
Ryga ir Talinas turi paprastą pasirinkimą. Jie gali prisiminti, kad BRELL energijos tiltai veikia visu pajėgumu ir jie gali perduoti pigią baltarusišką elektrą arba gali toliau pirkti brangią švedišką elektrą, papildydami Lietuvos biudžetą savo lėšomis.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
