VILNIUS, rugpjūčio 21 — Sputnik. Orlaiviai, tankai, traukiniai, laivai, ginklai ir maistas — lygiai prieš 75 metus, 1945 metų rugpjūčio 21 dieną, JAV nutraukė karinių gaminių tiekimą TSRS pagal Lendlizą. Maskva paprašė pratęsti programą, kad paspartintų nuniokotos šalies atstatymą, tačiau Vašingtonas pareikalavo iš pradžių apmokėti sąskaitą. Apie tai, kaip ir kuo susimokėjo Sovietų Sąjunga, skaitykite RIA Novosti autoriaus Nikolajaus Protopopovo straipsnyje.
Prekės vietoj gyvybių
Lendlizo įstatymas JAV buvo priimtas 1941 metų kovo mėnesį kaip viena iš priemonių nacionaliniam saugumui užtikrinti. Tuo metu šalis nedalyvavo karo veiksmuose pagal dabartinį neutraliteto aktą. Sąjungininkams buvo galima padėti tik ekonomiškai.
Ginklai, maistas ir žaliavos buvo tiekiami pagal tam tikras taisykles. Taigi, už ginklus, prarastus per kovas, amerikiečiai pinigų neėmė. Po karo buvo sumokėta tik už civiliams tikslams tinkamą turtą, o likusi karinė technika ir ginklai buvo grąžinti valstybėms.
Pagalbos mastas buvo skirtingas, interviu RIA Novosti sako Rusijos karo istorijos draugijos mokslo direktorius Michailas Miagkovas. Karo metais TSRS gavo prekių, kurių bendra vertė buvo apie vienuolika milijardų dolerių. Didžioji Britanija — už trisdešimt milijardų.
"Nors Antrajame pasauliniame kare didžiausia našta atiteko TSRS, — sako Miagkovas. — Daugelis amerikiečių istorikų rašo apie Ameriką kaip apie "demokratijos arsenalą" arba apie materialinį "indėlį", kurį JAV įnešė į karo veiksmus. Tačiau Raudonoji armija prisiėmė ¾ viso pasaulio priešo pajėgų, praliedama kraują, ir man atrodo nemoralu palyginti įrangos, įvairių prekių tiekimą su karių gyvybėmis".
Tuo pačiu metu, pasak Miagkovo, Lendlizas galėjo būti visai nereikalingas, jei JAV nebūtų delsusi dėl antrojo fronto, o atvėrusi jį, kaip buvo žadėta, 1942 metais.
"Lendlizas paspartino Raudonosios armijos pažangą tik paskutiniame karo etape, — aiškina istorikas. — Tačiau 1941 metais, 1942 metais, iki pat Stalingrado mūšio, kol mums teko trauktis į šalies gilumą, prarandant dideles teritorijas, grūdų plotus, gamyklas, milijonus ginklų ir įrangos — šiam laikotarpiui atitenka tik septyni procentai pristatytų prekių".
Taigi, TSRS pasiekė posūkio tašką kare su nacistine Vokietija savo jėgomis ir ginklais. Ir kai tapo aišku, kad vokiečiai nenugalės, Lendlizas tikrai pradėjo veikti.
Pelningas verslas
Ir Lendlizas visai nebuvo dovana — TSRS mokėjo reguliariai, net pirmaisiais, sunkiausiais Didžiojo Tėvynės karo metais. Ir dažnai auksu. Tai liudija kreiserio "Edinburgas", kuris iš Sovietų Sąjungos į Didžiąją Britaniją gabeno 465 luitus, istorija.
1942 metų balandžio mėnesį laivą užpuolė vokiečių povandeninis laivas — dvi torpedos išjudino "Edinburgą" ir jis prarado greitį. Britai negalėjo vilkti kreiserio į uostą, bet ir nenorėjo atiduoti vertingo krovinio vokiečiams. Todėl laivas nuskendo. Beveik po keturiasdešimties metų, 1981 metais, privačios įmonės narai iš 250 metrų gylio iškėlė 5129 kilogramus aukso.
Maskva sumokėjo ir už kitus išteklius — šalys įsteigė vadinamąjį atvirkštinį Lendlizą.
"TSRS tiekė JAV ir Didžiajai Britanijai tris šimtus tūkstančių tonų chromo rūdos, trisdešimt du tūkstančius tonų mangano rūdos, platinos, aukso, medienos ir dar daug ko, — vardija Miagkovas. — Be to, Sovietų Sąjunga su sąjungininkais dalijosi žvalgybos informacija apie vokiečių įrangą ir ginklus kovos fronte ir naujų ginklų rūšių panaudojimo patirtimi. Ryšiai su Amerikos ir Britanijos karinėmis misijomis Maskvoje buvo reguliarūs ir vaisingi".
Kai kurie amerikiečiai II pasaulinį karą vadino geru karu, prisiminė istorikas. Ir suprantama, kodėl: pramonės gamyba JAV 1941–1945 metais išaugo daugiau nei dvigubai, pokario metais vartotojų išlaidos ir vidutinis uždarbis labai padidėjo, nedarbas praktiškai išnyko. Daugiausiai dėl Antrojo pasaulinio karo, įskaitant Lendlizą, amerikiečiai įveikė Didžiosios depresijos padarinius.
Tiksliai iki sagos
Buvo apskaičiuota, kad Lendlizas sudaro tik apie keturis procentus karo metais šalyje pagamintų ginklų, medžiagų, įrangos, maisto.
TSRS iš sąjungininkų gavo daugiau nei vienuolika tūkstančių orlaivių, apie dvylika tūkstančių tankų, trylika tūkstančių priešlėktuvinių ir prieštankinių ginklų. Ypač svarbūs buvo automobilių įrangos pristatymai — pirmiausia "Studebaker" sunkvežimiai (427 tūkst. vnt.).
"Stebina, kaip tiksliai sąjungininkai tvarkė apskaitą, — pastebi Miagkovas. — Pavyzdžiui, dokumentuose pažymėta, kad sąjungininkai į TSRS išsiuntė 257 723 498 sagas. Apskritai Lendlizas yra tik maža dalis to, ką pati pagamino Sovietų Sąjunga: šimtai tūkstančių tankų ir orlaiviai, priešlėktuviniai ginklai, patrankos, milijonai šaunamųjų ginklų, minų ir granatų. Be abejo, Lendlizas buvo svarbus, ypač maisto tiekimo atžvilgiu. Tačiau pagrindinius fronto gaminius gamino sovietų darbininkai ir valstiečiai".
Po karo amerikiečiai pateikė solidžią sąskaitą. Sužlugdyta šalis, praradusi dešimtis milijonų piliečių, liko skolinga sąjungininkei 2,6 milijardo dolerių. Šiek tiek vėliau suma buvo sumažinta iki 2,3 milijardo nuo 2,3 procentų per metus. Kita vertus, amerikiečiai ir britai atleido skolas visiems kitiems Lendlizo programos dalyviams.
Tuomet Stalinas atmetė finansinius reikalavimus ir pareiškė, kad "TSRS visiškai apmokėjo Lendlizą krauju". Ši problema buvo iškelta vėliau. 1972 metais Maskva ir Vašingtonas susitarė dėl 722 mln. išsimokėtinai iki 2001 metų. Tačiau amerikiečiai gavo tik 48 milijonus — Sovietų Sąjunga nutraukė išmokas, priėmus diskriminacinę Džeksono-Vaniko pataisą, kuria ribojama TSRS ir kai kurių kitų šalių prekyba.
1990 metais derybas atnaujino Michailas Gorbačiovas ir Džordžas Bušas. Maskva įsipareigojo iki 2030 metų sumokėti 674 mln. Žlugus TSRS, visos skolos perėjo Rusijai, o Lendlizo skola buvo padalyta tarp Paryžiaus klubo narių. Maskva visiškai atsiskaitė su šia organizacija 2006 metais.
