Šis pareiškimas įgavo oficialios Seimo rezoliucijos formą. Skelbiama, kad nei Lukašenka, nei mėnesio pradžioje įvykę Baltarusijos prezidento rinkimai nėra teisėti; na, ir, žinoma, iš kurios vidinės logikos galima spręsti, kad teisėtąja (bent jau laikinąja) Baltarusijos lydere turėtų būti pripažinta neseniai į Lietuvą pabėgusi Svetlana Tichanovskaja.
Rezoliucijai pritarta beveik vienbalsiai
Už minėtąją rezoliuciją nubalsavo 121 iš 123 tądien Seime buvusių parlamentarų; ir netgi tie 2, kurie nenubalsavo (bet susilaikė) — Povilas Urbšys ir Naglis Puteikis — šitaip padarė ne dėl to, kad kaip nors principingai būtų prieštaravę Seimo "generalinei linijai", bet dėl daugiau mažiau antrinių, sakykime, formalių nesutarimų, lietusių pačios rezoliucijos tekstą.
Taigi, rezoliucija priimta kone vienbalsiai — vienintele išimtimi tarp Seimo narių galėtume nurodyti nebent Zbignevą Jedinskį, kurį, išdrįsusį nors kažkaip sukritikuoti aukščiau minėtą "generalinę liniją", netruko pasmerkti nei kolegos parlamentarai, nei netgi kai kurie partiečiai.
Įsidėmėtina, kad tądien Seimo posėdžių salėje kabojo ne kokia kita, kaip būtent balta-raudonai-balta vėliava — ta pati vėliava, kurią naudoja Baltarusijos liberalinė ir nacionalistinė opozicija, žodžiu, baltarusiško "Maidano" šalininkai. Nekalbant apie tai, kad ši vėliava — 1941–1944 m. Baltarusijoje veikusių nacistinių kolaborantų ženklas (tai iliustruojančios vaizdinės medžiagos — tiek nuotraukų, tiek vaizdo įrašų pavidalu — tikrai netrūksta), reikia pažymėti elementarią tiesą: valstybė su tokia vėliava šiandien neegzistuoja, vadinasi, Seime buvo demonstruojama neaiški ir neaišku kieno vėliava. Ar kaip kitaip tai suprasti?..
Perversmo Baltarusijoje rėmimas — tarptautinės teisės pažeidimas
Iš tiesų, klausimas retorinis, nes už tokio gesto slypi labai aiškus motyvas, o būtent: toji vėliava — tai antikonstitucinio valstybės perversmo prieš teisėtą Baltarusijos prezidentą, prieš šalies valdžią ir politinę sistemą vykdytojų ženklas. Šiuo požiūriu galima vienareikšmiškai tvirtinti, kad Lietuvos Seimas atvirai remia perversmą kaimyninėje šalyje, tuo būdu ne šiaip kišdamasis į atitinkamos šalies vidaus reikalus, bet ir šiurkščiai pažeisdamas JTO mastu pripažįstamas tarptautinės teisės normas.
Negana to, Seime kalbėjęs URM vadovas Linas Linkevičius ne šiaip juodino Lukašenką ar Baltarusiją, bet pareiškė, kad neva baltarusių milicininkai "muša ir kankina" ne tik protestuojančius prieš "kruvinąjį režimą", bet — dar daugiau — neva pastarieji kankina (taip, būtent: "kankina"!) vaikus! Įsivaizduojate? Greta Lietuvos — ne tik diktatorius, kraugerys, bet ir vaikų kankintojas. Tai kodėl gi jo nenuvertus?
Kodėl Vakarai nenori Lukašenkos?
Turėkime omeny, kad šiam, o būtent Baltarusijos lyderio nuvertimo tikslui, nei pinigų, nei kitų išteklių Europos Sąjunga negaili. Kaip aptarėme ankstesniame straipsnyje, pastarajai tikrai nepatrukdytų (greta Ukrainos) dar vienas pigios bei kvalifikuotos darbo jėgos iš Rytų Europos rezervas, žodžiu — Baltarusija, kurios išlikęs savarankiškas pramoninis ir žemės ūkio potencialas iki šiol Vakarams yra lyg rakštis pasturgalyje.
Vieningai tokios "europietiškos" pozicijos laikosi ir Lietuvos Seimas, ir Vyriausybė, ir Prezidentūra, kaip ir anksčiau (pavyzdžiui, Rusijos, NATO karinių bazių ir kt. klausimais), taip ir dabar uoliai vykdydama Vakarams, ypač Jungtinėms Valstijoms, palankią politiką Rytų Europos regione, siekiant atsikratyti paskutine savarankiška valstybe, užkertančia kelią į tolimesnį pačios Rusijos "maidanizavimą" ir užgrobimą.
Vis dėlto, yra rimto pagrindo abejoti, ar mūsiškių landsberginių "demokratų", "patriotų" ir fašistėlių kėslai Baltarusijos atžvilgiu "išdegs": be to, kad taip vadinami opoziciniai mitingai šią savaitę, atrodo, pradeda išsisemti, po visą Baltarusiją jau rengiami daugiatūkstantiniai atsakomieji mitingai, į kuriuos renkasi sąmoningi, patriotiškai nusiteikę piliečiai savosios šalies nepriklausomybės ir ją įkūnijančio žmogaus — Aleksandro Lukašenkos — palaikyti.
Ir tai rodo ne tik, kad Lukašenka turi plačią ir visiškai realią (nors ir pradžioje pasyvią, nuo politikos atsitraukusią gyventojų masę) palaikymo bazę, bet ir kad nei jis, nei jo komanda nesiruošia niekur trauktis — nei šiaip, nei, juo labiau, be rimtos kovos. Žodžiu, Lukašenka — ne Janukovočius (ne tik savo politikos ir nuopelnų savajai šaliai, bet ir grynai savo asmeninės tvirtybės prasme).
Aišku, mūsų lietuviai-"maidanų" mylėtojai su Andriumi Tapinu ir "Laisvės TV" priešakyje tikisi, kad, sekmadienį (rugpjūčio 23 d.), padarę savo "gyvą grandinę", jie sugebės nuversti Lukašenką, įvesti Baltarusijoje vadinamąją "demokratiją" ir tada įgyvendinti atitinkamą ekonomikos liberalizavimo (manykite — valstybinio turto išvogimo, krašto depopuliacijos ir dehumanizacijos) planą. Tačiau faktai leidžia tokiomis viltimis suabejoti.
Kas laukia ateityje?
Ir, jei Lukašenka išsilaikys — o tai yra visiškai galimas scenarijus — ką tada jam pasakys Lietuva, o tiksliau, Lietuvos valdantysis elitas? Juk iš esmės baltarusišku importu remiasi Klaipėdos uosto gyvavimas, o Baltarusija kuo laisviausiai galėtų nukreipti savo produkciją nors ir į Kaliningradą, žodžiu — į baisiąją, putinistinę, "nedemokratinę" Rusiją — ir palikti Lietuvos "demokratus" su taukuota špyga (ką bekalbėti apie tai, kokia humanitarinė katastrofa grėstų Baltarusijoje pilietinio karo atveju ir, be to, ką ir kiek šitai kaštuotų tai pačiai Lietuvai)...
Taigi, Lietuvos Seimas nepripažįsta Lukašenkos — ir tikrai ne dėl to, kad remtų "demokratiją", bet būtent dėl to, kad vykdo Vakarų imperialistinius interesus atitinkančią politiką. Ir šiuo požiūriu mūsų seimūnams, deja, yra visiškai nusispjauti, kad šitaip jie remia iš esmės tiesiog nusikalstamą perversmą kaimyninėje valstybėje: gi reikia, jų manymu, pakartoti Ukrainos scenarijų...
Bet ar šito norės patys baltarusiai? Ar jie leis šitam įvykti? Atsakymą į šį klausimą parodys netolima ateitis. Tikėkimės, kad baltarusiai apsispręs teisingai. Na, o po to "Batka" galės pravesti atitinkamas reformas ir sukti ne kieno kito, o būtent Rusijos link, ir mūsų "patriotai" tada galės verkti, galės klykti, bet šunys, kaip sakoma, los — karavanas eis.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
