Nemažai Estijos vyriausybės ministrų, kurie yra konservatorių-nacionalistų partijos "EKRE" atstovai, pateikė iniciatyvą nugriauti du, jų manymu, sovietmečio simbolius — memorialinį kompleksą, esantį ant Marjamiaės (Maarjamäe) kalvos, ir sostinės Gorhalą, rašo Sputnik radijo autorius Nikolajus Nikolajevas.
Šie objektai šiuo metu yra labai prastos būklės. Ir valdžia tikrai turi pasirinkti: arba investuoti nemažus pinigus į jų restauraciją, arba visiškai sunaikinti. Iš įvairių politinio ringo kampų girdimi balsai ir už sunaikinimą, ir prieš jį. Taigi Talino meras Michailas Kylvartas pareiškė, kad kadangi abu objektai yra Estijos sostinės teritorijoje, tuomet galutinį sprendimą priims miesto valdžia, o ji pasisako prieš šių laikmečio paminklų nykimą.
Nedidelė istorinė apžvalga: Marjamiaės memorialas buvo pastatytas Ledo žygio atminimui — operacijos, skirtai išgelbėti Baltijos jūros laivyno laivus nuo vokiečių ir suomių kariuomenės užgrobimo ir jų perėjimo iš Helsingforso (Helsinkis) į Kronštatą, kuris buvo įvykdytas 1918 metų vasario – gegužės mėnesiais. Gorhalas arba, kaip anksčiau jį vadino, Lenino kultūros ir sporto rūmai, buvo pastatytas 1980 metų vasaros olimpinių žaidynių atidarymui ir labai harmoningai įsiliejo į Talino pakrantę, tačiau sovietinė jo praeitis yra kaltė, kuriai nereikia įrodymų. Jo karmai neprideda jokių pliusš net tai, kad 1984 metais statinio kūrėjams buvo paskirta TSRS valstybinė premija.
"Viską reikia nugriauti, kad pašalintų iš akių ir ištrintų iš atminties prakeiktą sovietinę praeitį!" — šaukia nacionalistai. "O taip! Tada nugriaukime Talino oro uostą, televizijos bokštą, Talino universitetą ir daug daugiau!", — ne mažiau garsiai jiems atsako blaivesnio požiūrio atstovai.
Jei šiek tiek atsiribotų nuo šios triukšmingos istorijos, tada net plika akimi galima aptikti, kad tai tik dar viena lėtinės Estijos visuomenės ligos — rusofobijos — apraiška. Beveik visa šiuolaikinė estų tapatybė formuojasi jos pagrindu ir iš esmės egzistuoja tik jos dėka. Ji, kaip ir implantuota mikroschema, egzistuoja bet kurio ortodoksinio esto smegenyse ir latentiškai kontroliuoja visus jo darbus ir mintis. Į valdžią ateina politinės partijos ir judėjimai, kurie iki šiol naudoja nuvalkiotus iki pasibjaurėjimo mitus apie sovietų okupaciją ir Rusijos grėsmę. Būtent ji priverčia juos atsisakyti bendradarbiavimo, kuris galėtų atnešti šaliai labai didelių ekonominių dividendų ir užtikrinti ne visai turtingų jos gyventojų gerovę. Rusofobija pavertė Estiją šalimi, tiesiogine prasme užlieta užsienio karių, kurie ją laiko ją tik patogia karinės, politinės ir ekonominės konfrontacijos su Rusija platforma. Ir nėra pabaigos ir krašto, ir nėra noro pasveikti nuo šios ligos, apie ką, tiesą sakant, liudija ir mūsų pasakojimas.
