VILNIUS, rugsėjo 6 — Sputnik. "Ekstremistai ir toliau sprogdins bombas, puls civilius ir kurstys priešiškumą", — perspėjo Barakas Obama, paskelbdamas karinės operacijos Irake pabaigą. Koalicija baigė savo misiją šalyje, atėjo laikas grįžti namo. Nuo to laiko praėjo dešimt metų, tačiau amerikiečiai vis dar Bagdade. Kuo pavirto Vašingtono pagalba Irako žmonėms, prisimena RIA Novosti.
Papildymas "blogio ašyje"
"Šiomis valandomis koalicijos pajėgos pradeda karinę operaciją, kad nuginkluotų Iraką, išlaisvintų jo žmones ir apsaugotų pasaulį nuo mirtino pavojaus" — po šių prezidento Džordžo Bušo žodžių 2003 metų kovo 19 dieną JAV įsiveržė į Iraką.
Po pusantros valandos "Tomahawk" iš Persijos įlankos pataikė į pirmuosius taikinius, o koalicija pradėjo puolimą prie sienos su Kuveitu.
Jungtinėms Valstijoms tai buvo dar vienas žingsnis paskelbto karo prieš tarptautinį terorizmą link po 2001 metų rugsėjo 11 dienos išpuolių. "Al-Qaeda"* kovotojai tą dieną nužudė beveik 3000 žmonių. Džordžas Bušas žadėjo savo žmonėms, kad kaltieji bus nubausti. Karas Afganistane nenulėmė "pirmojo teroristo" Osamos bin Ladeno suėmimo. Tačiau amerikiečiai perėjo prie kito lyderio — Saddamo Husseino. Jie primygtinai reikalavo, kad, remiantis žvalgybos duomenimis (kaip vėliau paaiškėjo — nepatikimais), jis rėmė teroristus.
Amerikos visuomenė buvo iš anksto pasirengusi naujai Irako kampanijai. Pirmą kartą Džordžas Bušas apie dar vienos grandies pridėjimą prie "blogio ašies" kalbėjo 2002 metų sausio mėnesį. Rugsėjį iš JT Generalinės asamblėjos tribūnos jis pagrasino, kad karas taps neišvengiamas, jei Husseinas nenusiginkluos.
Netrukus Kongresas priėmė rezoliuciją, leidžiančią panaudoti jėgą prieš Iraką, o Senatas patvirtino karinių išlaidų padidėjimą rekordiniais 37,5 mlrd. USD per dešimtmetį iki 355,1 mlrd. USD.
2003 metų sausio mėnesį Bušas pareiškė, kad JAV žvalgyba turi įrodymų, kad Saddamas Husseinas slepia masinio naikinimo ginklus, tame tarpe juodligės sporas. Ir nors galiausiai Irake buvo rasta tik 1980-aisiais likę cheminiai ginklai, netinkami didelei žalai padaryti, tai tapo oficialia operacijos "Irako laisvė" priežastimi.
Greita invazija
"Tie, kas atėjo su blogiu, Dievo, tėvynės ir žmonijos priešais, padarė kvailystę ir užpuolė mūsų šalį bei žmones", — invazijos dieną paskelbė Irako radijas. Saddamas Husseinas netrukus paspruko ir vėliau garso įrašais kreipėsi į žmones.
JAV ir Didžiosios Britanijos kariuomenė buvo daug galingesnė už Irako kariuomenę. Per kelias savaites Basra, Karbala, Kirkukas, Mosulas buvo užpulti koalicijos, o balandžio 14 dieną — pabėgusio Irako lyderio gimtasis miestas Tikritas. Aktyvus operacijos etapas truko 26 dienas, o 2003 metų gegužės 1 dieną viskas baigėsi. Prasidėjo ilga okupacija ir Saddamo Husseino medžioklė.
Po devynių mėnesių jis buvo sučiuptas per "Raudonosios aušros" misiją. Vaizdas, kai netikrus ir nesiorientuojantis Husseinas buvo ištemptas iš slėptuvės šalia Tikrito, pasklido po visą pasaulį. Jis turėjo neužtaisytą pistoletą, kurį vėliau Džordžas Bušas saugojo kaip trofėjų, ir lagaminas su 750 tūkstančių dolerių.
Po dvejų metų buvęs prezidentas buvo nuteistas mirti pakariant. Tačiau karas nesibaigė. Iraką užplūdo religinio smurto banga.
Pagalbos suteikimas
"Irakas yra viena sudėtingiausių ir margiausių regiono šalių. Amerikiečiai atskleidė daugybę problemų, ne tik tarpreliginio pobūdžio, bet ir "civilizuoto miesto"bei Irako visuomenės gentinės dalies, dykumos lygiu", — sakė Rusijos tarptautinių reikalų tarybos programos direktorius Ruslanas Mamedovas.
"Vienas sluoksnis gulė ant kito, ir susidarė neveiksmingas valstybės darinys, kuris po JAV invazijos susidūrė su daugybe sunkumų, kurių nepavyko įveikti savarankiškai."
Po santykinio tylėjimo 2004-aisiais sustiprėjo Sadamo Husseino valdžioje buvusios sunitų mažumos susipriešinimas su šiitų ir kurdų dauguma.
Po metų šalyje pirmą kartą per 50 metų buvo surengti daugiapartiniai parlamento rinkimai, nors ir buvo grasinama prie apylinkių pastatyti snaiperius. Tiesa, sunitai praktiškai juos boikotavo. Nepaisant to, buvo įmanoma suformuoti pereinamojo laikotarpio vyriausybę, kuri turėjo pateikti naują konstituciją.
Procesas sustojo dėl šiitų, kurdų ir sunitų prieštaravimų. Pastarųjų netenkino federalinės šalies struktūros perspektyva, Baatho partijos panaikinimas ir kitos nuostatos, labiau atitinkančios šiitų ir kurdų interesus. Tačiau konstitucija vis dėlto buvo priimta ir buvo suformuotas naujas parlamentas. Tačiau tai neišgelbėjo šalies nuo smurto.
Sunitai, kurie tradiciškai priklausė didžiajai šalies politinio elito daliai, įskaitant Saddamą Husseiną, nenorėjo atsisakyti valdžios.
"Tiesą sakant, naujasis politinis elitas yra JAV statytiniai. Jų tėvai ir seneliai užėmė svarbiausius postus monarchijos laikais iki 1958 metų. Jie neturėjo jokio ryšio su visuomene", — aiškina Mammadovas.
Kraujo praliejimas tęsėsi, civiliai mirė ir bėgo iš šalies. 2007 metais Bušas išsiuntė dar 21 500 karių į Iraką ir peržiūrėjo strategiją, vadinamą Didžiąja banga. Buvo manoma, kad ji pašalins sektų tarpusavio konfliktą, tačiau nieko neišėjo. Todėl net labiausiai saugoma Bagdado teritorija — "žalioji zona" — nustojo būti saugi. Dėl amerikiečių susitarimo veiksmingumo kilo abejonių.
Į Baltuosius rūmus įžengus Barakui Obamai, buvo nuspręsta iš Irako išvesti amerikiečių karius. Iki 2010 metų vasaros į tėvynę buvo grąžinta 90 tūkst. karių. Šalyje buvo likę apie 50 tūkst. Rugpjūčio 31 dieną Obama kreipėsi į tautą ir paskelbė visiškai nutraukęs JAV karinę operaciją Irake.
Šokiruojantis rezultatas
Valstybingumo ir saugumo institucijos, kurias JAV bandė sukurti Irake, pasak Ruslano Mammadovo, nepasitvirtino:
"Šios struktūros nebuvo pasirengusios reaguoti nei į išorines, nei į vidines grėsmes. Nenuostabu, kad pasibaigus Amerikos kampanijai ir rinkimams Irake tuometinis ministras pirmininkas Nuri Al-Maliki ėmėsi sunkių žingsnių centralizuodamas valdžią, persekiojo nepageidaujamus politikus, apkaltino juos teroristine veikla. JAV pasitraukus, niekas negalėjo jo sulaikyti, todėl didelė Irako visuomenės dalis, ypač sunitai, buvo atstumta".
Tačiau pagrindinė Vašingtono klaida buvo sunitų dariniai, padėję amerikiečiams kovoti su radikaliomis grupuotėmis.
"Jauni vaikinai tiesiog grįžo namo su ginklais. Šios grupės nebuvo įtrauktos į bendrą saugumo sistemą, jos liko be atlyginimų, jų lyderiai buvo persekiojami", — sakė Mammadovas.
Tai buvo sunitų padėtis, kuri paskatino radikalių idėjų plitimą.
"2014 metais visi buvo sukrėsti: "Islamo valstybė" užėmė šalies šiaurės vakarus, o Irako vyriausybė prarado pusės teritorijos kontrolę", — sakė Mammadovas.
Nepaisant to, Irakas nugalėjo IV*, taip pat ir dėl amerikiečių sugrįžimo. Tačiau apskritai JAV operacijos pavadinimas sėkminga — labai perdėtas, pabrėžia ekspertas.
Iki šiol nėra tiksliai žinoma, kiek irakiečių žuvo per karą. Amerikos žiniasklaidos duomenimis, nuo 100 iki 300 tūkst. PSO pažymi, kad vien per pirmuosius trejus metus aukomis tapo nuo 150 iki 223 tūkst. Kai kur skaičiuojama apie 700 tūkst.
Amerikiečiai patyrė daug mažesnius nuostolius - žuvo apie 4,5 tūkstančio karių, 30 tūkstančių buvo sužeista. Iš viso Irake tarnavo 1,5 milijono JAV piliečių. Invazija mokesčių mokėtojams kainavo daugiau nei 2 trln. USD, įskaitant visas išmokas veteranams ir jų šeimoms.
Jungtinėse Valstijose nėra sutarimo dėl šios misijos tikslingumo, pažymi Viktorija Žuravleva, IMEMO RAN Šiaurės Amerikos studijų programos vadovė: "Nepaisant to, kad nėra masinio naikinimo ginklų ir Husseino ryšiai su "Al-Qaeda", Respublikonų partija turi aiškią poziciją - sprendimas buvo teisingas atsižvelgiant į psichologinį poveikį visiems, kurie ką nors sumanė pagal rugsėjo 11 dienos scenarijų. Keršto kampanija pavyko".
Vis dėlto visuomenėje operacija Irake yra suvokiama kaip nereikalinga ir perteklinė. Ypač po atsiminimų paskelbimo, kad Bušas savo sprendimą priėmė spaudžiamas, pažymi Žuravleva.
"Žinoma, yra tokių, kurie palaiko imperijos nuotaikas: jie sako, kad JAV visada turėtų patvirtinti savo lyderystę", — tęsia ji. "Tačiau vyraujantis" post-Vietnamo sindromo "nusiteikimas yra tas, kad tik trumpos kampanijos laikomos sėkmingomis, visuomenė tai vertina neigiamai".
Nepaisant Barako Obamos ir Donaldo Trampo pažadų, amerikiečiai vis dar Bagdade. Vašingtonui svarbus Irakas. Ši šalis vis dar yra JAV ir Irano konfrontacijos įkaitas. Baltieji rūmai palieka Irako duris atviras.
* Rusijoje uždraustos teroristinės organizacijos.
