Opoziciniam Baltarusijos judėjimui ilgą laiką buvo priekaištaujama dėl to, kad protestas prieš valdžią turi tam tikrus tikslus, bet neturi aiškaus charizmatiško lyderio. Svetlana Tichanovskaja šiame kontekste geriausiu atveju yra proceso veidas, simbolis, bet ne lyderė — politika akivaizdžiai ne jos "arkliukas".
Žinoma, šiandien revoliucijos Baltarusijoje kuratoriai bando iš Tichanovskajos kažką lipdyti, bet kai jai tenka šnekėti, kaip sakoma, "iš eigos" (be paruošto popieriuko), prasideda problemos. Tuo tarpu Marijai Kolesnikovai šioje srityje sekasi žymiai geriau, kas buvo matyti nuo pat pradžių.
Todėl jos sprendimas kurti partiją ir faktiškai perimti iš Tichanovskajos revoliucijos vėliavą yra logiškas. Bet žinutė "ačiū, viso gero" akivaizdžiai nepatiko tiek pastarajai, tiek Cepkalo šeimynai. Taip yra dėl kelių priežasčių.
Pirma, jie nenori būti nustumti į antrą planą. Žinoma, viešai vakarykščiai sąjungininkai toliau kalba, kad vienybė niekur nedingo (tiesiog kiekvienas siekia bendro tikslo savo keliu), bet realiai planuojamas Kolesnikovos partijos pavadinimas "Kartu" neatspindi naujos situacijos.
Antra, Kolesnikova yra iš Viktoro Babariko štabo, o jis savo neseniai paskelbtoje kalboje kalbėjo apie tai, jog permainų reikia siekti per konstitucinę reformą. Svarbu, kad apie tą reformą kalba ir Aleksandras Lukašenka.
Kitaip sakant, Kolesnikova ne tik nori perimti protesto judėjimo vairą, bet ir, regis, tampa konstruktyvia opozicija, kuri per partiją "Kartu", jeigu viskas klostysis sklandžiai, net galėtų tapti valdžios sistemos dalimi.
Tačiau tuomet keblioje situacijoje atsiduria Baltarusijos revoliucijos kūrėjai Vakaruose. Jų tikslas yra ne kompromiso paieška per konstitucinę reformą ("spalvotoji technologija" kompromisų nenumato), o Lukašenkos nušalinimas nuo valdžios, po ko jo vietą turėtų užimti provakarietiškas politikas.
Lenkija šiuo atveju labiau dirba su Cepkalo, Lietuva — su Tichanovskaja. Atitinkamai, jeigu iniciatyvą perims Kolesnikova, Vilnius ir Varšuva gali likti be nieko (tuo labiau, kad Kolesnikova veikia ne užsienyje, o Baltarusijoje). Todėl suprantama, kodėl jų favoritai įvertino jos žingsnį pakankamai kritiškai.
Tačiau toliau kyla dar vienas klausimas — kiek savarankiška yra Kolesnikovos figūra? Kitaip tariant, ji pati tokia gudri ir siekia naudos tik sau ar irgi realizuoja kieno nors strategiją? Jeigu taip, tai kieno?
Daug žinių apie Babariko padėjėją nėra, tačiau žinoma, kad ji gana ilgą laiką gyveno Vokietijoje. Šios šalies ekspertas Aleksandras Sosnovskis, išanalizavęs Kolesnikovos veiklą ir kontaktus, padarė prielaidą, kad ją galėjo ruošti ir dabar kuruoja vokiečiai.
Jeigu tai tiesa, mes gauname Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos priešpriešą, kurioje kiekvienas siekia būti priekiniame plane per savo "karalienę". Įdomus sutapimas — kaip parašė "Die Welt", skirtingai nei Baltijos valstybės ir Lenkija, Berlynas yra prieš sankcijas Lukašenkos atžvilgiu, nes, vokiečių nuomone, su juo reikia išsaugoti dialogą.
Tačiau galutines išvadas dėl to, kas slypi už Kolesnikovos sprendimo kurti partiją su konstitucinės reformos orientyru — siekis integruotis į sistemą tik dėl savęs ar tas pats siekis, vykdant Vokietijos užsakymą, — daryti dar anksti. Reikės pažiūrėti, ar partija "Kartu" bus užregistruota, kokia bus jos programa ir kaip bendrai klostysis Kolesnikovos santykiai su Baltarusijos valdžia.
Lietuvos pozicijos šiame žaidime bet kuriuo atveju tampa vis silpnesnės — ji kartu su Lenkija iš karto sugadino santykius su Lukašenka, bet turi tik politiškai "nekokią" Tichanovskają, prarandantį impulsą protestą Baltarusijoje ir Vokietijos pasipriešinimą (tiek Briuselyje dėl sankcijų Lukašenkos atžvilgiu, tiek, galbūt, Kolesnikovos pavidalu). O jeigu dar baltarusiškas tranzitas nuplauks, tai bus visai kaip pasakos apie auksinę žuvelę pabaigoje...
Protingas mokosi iš svetimų klaidų, kvailys — iš savų. Lietuva, atrodo, išvis nesimoko.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
