VILNIUS, rugsėjo 13 — Sputnik. Baltarusijos prezidentas mano, kad integracija su Rusija yra neįmanoma — bent jau tokia forma, kokia ji išdėstyta 1999 metų Sąjunginės valstybės susitarime. Nors anksčiau Aleksandras Lukašenka teigė: siekiant suvienijimo, "jau veikiančios Sąjunginės valstybės institucijos ir projektai turėtų pradėti veikti". Kaip keitėsi Minsko požiūris į santykius su Maskva, nagrinėjo RIA Novosti autorius Antonas Lisicynas.
"Dirbkime, bendražygiai"
Artimos integracijos idėja priklausė pačiam Lukašenkai, tačiau 2000-aisiais Baltarusijos prezidentas prarado tam tikrą susidomėjimą. Pasak jo, 2007 metais jis įsitikino, kad abiejose sostinėse "net Sąjunginės valstybės sąvokos skiriasi". "Ji turėtų būti grindžiama lygybės principais, — išreiškė jis savo požiūrį. — Aš nenoriu palaidoti savo Baltarusijos suverenumo ir nepriklausomybės".
Vėliau materialūs klausimai buvo įtraukti į problemų sąrašą. Minskas pirko rusiškus angliavandenilius už žemesnę nei rinkos kainą, o į Baltarusijos biudžetą patekdavo muitai iš Rusijos naftos reeksporto. Tačiau 2014 metais Maskva pradėjo mokesčių manevrą: sumažėjo angliavandenilių eksporto muitas importuojant, o mineralinių medžiagų gavybos mokestis padidėjo. Kylančios kainos ir mažėjančios pajamos iš naftos perpardavimo gali pakenkti Baltarusijos ekonomikai. Lukašenka apskaičiavo: dėl naujovių šalis praras iki milijardo dolerių.
Nepavyko pasiekti supratimo net iki apvalios datos — Sąjunginės valstybės dvidešimtmečio. Vyriausybės rengė dokumentus pasirašyti, ministrai pirmininkai Dmitrijus Medvedevas ir Sergejus Rumasas susitarė dėl integracijos programos. Minskas teigė, kad dokumentuose nėra jokių politinių klausimų ir jie gali būti paskelbti ateityje, siekiant "pašalinti visuomenės susirūpinimą dėl suvereniteto". Nors Sąjunginės valstybės sutartis taip pat numatė politinę integraciją.
Maskva parodė teigiamą požiūrį. Viešai Rusijos ministras pirmininkas nesiginčijo dėl to, kaip Minskas išdėstė akcentus. "Mūsų integracijos projekto sėkmė priklauso nuo šio darbo rezultatų, kad mūsų šalių ekonomika būtų artimesnė", — ragino Medvedevas dokumentų rengėjus. Jis tikėjo, kad nėra jokių matomų kliūčių įgyvendinti planus, ir netgi pacitavo Nikitą Chruščiovą: "Tikslai yra žinomi. Dirbkime, bendražygiai".
Baltarusijos ekonomikos ministras Dmitrijus Krutojus pripažino, kad santykiuose yra prieštaringų taškų. Tačiau jis pridūrė: "Prezidentas aiškiai pasakė: iki gruodžio 8 dienos turėtų būti parengta programa ir kelių žemėlapių paketas".
Dujos, nafta ir tam tikri klausimai
Jubiliejinis Lukašenkos ir Vladimiro Putino susitikimas Sočyje, numatytas 2019 metų gruodį, galėjo tapti simbolišku, tačiau jis truko apie penkias valandas. Dėl to šalys paskelbė pažangą, susitarė dėl elektros energijos pramonės ir muitinės dokumentų projektų. Bet proveržio nebuvo. Susitarė dėl visko, išskyrus pagrindinį dalyką. Baltarusijos ministro pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Krutojus pripažino, kad tokios problemos kaip "dujos, nafta ir tam tikri klausimai mokesčių žemėlapyje" liko neišspręstos.
Matyt, nesutarimai buvo tokie rimti, kad Sąjunginės valstybės sekretorius Grigorijus Rapota nerado jokios kitos paramos, tik tikėjimą stebuklu: "Tai jau mūsų slaviškoje prigimtyje, mes negalime gyventi be stebuklo. Nors turime suprasti: stebuklas įvyksta tik tada, kai sunkiai dirbi".
Valstybės sekretorius pasirodė įžvalgus: valstybių vadovai prie susivienijimo dirbo ir naujaisiais metais. Vasario mėnesį Putinas ir Lukašenka pasiekė kompromisą: respublika gaus dujas už 2019 metų kainą, o naftą — už rinkos kainą.
Bet, matyt, kompromisas pasirodė laikinas, nes vasario pabaigoje Lukašenka pasipiktino: anot jo, kai kurios pajėgos verčia Minską susivienyti su Maskva.
Jis priminė, kad su pirmuoju Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu nebuvo kalbos apie tai, kad kažkas prarastų savo suverenitetą ir nepriklausomybę. "Ir kai jie praturtėjo, ypač Rusija, prasidėjo nesuprantamas ir šurmulys, — tęsė Lukašenka. — Ir, kaip jau sakiau, priverstinė integracija".
Vėliau, liepos mėnesį, Respublikos nepriklausomybės dienos išvakarėse, Baltarusijos ambasadorius Maskvoje Vladimiras Semaška pareiškė, kad Minskui pareikalauta perduoti Sąjunginės valstybės viršvalstybiniams organams 95 procentus savo įgaliojimų. Pasak diplomato, 2019 metų vasario mėnesį Rusijos atstovai pateikė pasiūlymą Baltarusijai. "Kai mes pažvelgėme į jį ir perdavėme prezidentui, jis pakvietė mane, ir aš sakau: gerai, tai yra visiškai "rankos", — pasakė Semaška ir nukreipė pokalbį į Rusijos dujų kainas.
Rugsėjo mėnesį interviu Rusijos žiniasklaidai Lukašenka apibendrino: "Šiandien jau neįmanoma realizuoti integracijos, išdėstytos Sąjunginės valstybės susitarime".
Nusiramino dėl integracijos
Projekto "СОНАР-2050" analitikos biuro vadovas Ivanas Lizanas paaiškina, kodėl Lukašenkos nuotaikos pasikeitė nuo 1999 metų ir nuo Sąjunginės valstybės sukūrimo.
"Tada Baltarusijoje buvo stiprus Lukašenka, o Rusijoje — silpnas Jelcinas. Lukašenka norėjo subaltarusinti Rusiją iki pat Kurilų, išplėsti savo ekonominį modelį į vieningą valstybinį organizmą. Bet tada Jelcinas išėjo, jam teko atsisveikinti su baltarusinimo idėjomis, tačiau Minskas gavo prieigą prie Rusijos išteklių ir rinkos, o integracijos klausimo aštrumas sumažėjo, nes Rusija tam neturėjo laiko. Per daugelį metų respublika suformavo nacionalinį kapitalą ir savo biurokratiją, kurios interesai dažnai prieštaravo Rusijos interesams", — sako ekspertas.
Integracijos krizė augo nuo 2015 metų — dėl naftos kainų kritimo Rusija posovietinėje erdvėje elgėsi pragmatiškiau, taip pat savo sąjungininkų atžvilgiu.
"Maskva susidūrė su sankcijomis, mažėjančiomis pajamomis, federalinio biudžeto deficitu, pinigų trūkumo šokas pakeitė pareigūnų mąstymą. Šalis aktyviai rėmė savo pramonę ir verslą, o tai automatiškai pakeitė Baltarusijos pramonės patekimo į Rusijos rinką sąlygas. Prekybos karai vyko ir anksčiau, tačiau ne tokiu mastu. Tačiau Minskas nesuvokė Maskvos nuotaikos pokyčių rimtumo, ten manė, kad Baltarusijos ekonomikos problemas sukėlė ne objektyvios priežastys, o kažkokie sąmokslai, tarsi kažkas Rusijoje kiša pagalius į ratus", — šalių santykių nesantaiką apibūdina Lizanas.
Nuo 2015 metų pradėjo veikti Eurazijos ekonominė sąjunga, Rusija ir Baltarusija atsidūrė vienoje reguliavimo erdvėje. "Todėl dalis ekonominės integracijos funkcijų, kurios turėjo būti įgyvendintos Sąjunginės valstybės rėmuose, buvo perkeltos į EES platformą, o politinė dalis, kaip paaiškėjo, buvo tiesiog neįgyvendinama. Tada Maskva pasiūlė atnaujinti sąjungos sutartį, tačiau Minskas nesutiko ir sudėjo viltis į EES, kur kaip tik pirmininkauja Baltarusija, taip pat bandė politiškai ir ekonomiškai atsiriboti nuo Maskvos", — prisimena ekspertas.
Dvišalius santykius, jo manymu, nuodija išteklių ir pinigų paskirstymo problema: iš 31 integracijos kelių žemėlapio dėl beveik visų susitarta — išskyrus svarbiausius. "Viešoje erdvėje Minskas tai pristatė taip: mus verčia atsisakyti suvereniteto ir priimti Rusijos mokesčių kodeksą, tačiau tam nesame pasirengę. Nors kalbėta apie ką kita: suderinti pagrindines dviejų kodeksų nuostatas, kad jie būtų grindžiami bendromis normomis ir principais".
Dabar, pasak eksperto, kamuolys yra Baltarusijos valdžios pusėje. "Minskas turės suvokti problemų mastą ir suprasti ekonomikos ir politikos krizės priežastis. Nors nėra supratimo, Baltarusijos pareigūnai pareiškia, kad į gatvę protestuoti išėjo marginalizuoti žmonės arba Vakarų samdiniai. Tai yra aklavietė, tokia pati kaip ir Sąjunginės valstybės atveju", — daro išvadą Lizanas.
Baltarusijos politologas Denisas Meljancovas mano, kad Minskas keičia savo retoriką priklausomai nuo politinio momento: "Dabar kalbama apie besąlygišką draugystę ir partnerystę su Rusija, nepaisant ankstesnių pusantrų sunkių metų".
"Netrukus turėtume tikėtis frazių, kad Baltarusija turi savo interesų. Dabar niekas Minske negalvoja strategiškai, požiūris yra paprastas: naktį išstovėti ir dieną išsilaikyti, — aiškina politologas. — Galbūt buvo pasiekti kažkokie neoficialūs susitarimai pagal garbės žodį, bet apie tai sužinosime tik pasibaigus krizei".
Bet kokiu atveju, apibendrina jis, superprezidentinėje valdžios sistemoje viskas priklauso nuo sprendimus priimančios asmenybės. Vidaus politikoje įtampai atslūgus, Baltarusijos vadovas bandys atkurti užsienio politikos pusiausvyrą ir sustiprinti savo derybines pozicijas.
