VILNIUS, rugsėjo 18 — Sputnik. Penktadienio vakarą viso pasaulio žydai švęs 5881-uosius metus nuo pasaulio sukūrimo: pagal žydų kalendorių prasideda Tišrio mėnuo. Jį žymi visa švenčių serija: Roš Hašana, Jom Kipuras, Sukotas ir Simčat tora. Kodėl jie tokie svarbūs judaizmui ir kuo neįprasti — RIA Novosti straipsnyje.
Roš Hašana — "Metų vadovas"
Šventės pavadinimas yra vienas, tačiau yra daugybė reikšmių. Roš Hašana iš hebrajų kalbos verčiama kaip "Metų galva". Iš esmės tai žydų Naujieji metai. Su jais prasideda kalendorinis judaizmo ciklas. Žydų kalendorius yra mėnulio-saulės, priešingai nei saulės grigališkasis, pagal kurį šiandien gyvena visas pasaulietinis pasaulis. Todėl kiekvienais metais visos šventės keliomis dienomis (ar net dešimčia) perkeliamos į priekį ar atgal.
Be to, kiekviena hebrajų kalendoriaus diena skaičiuojama nuo praėjusios dienos saulėlydžio. Tai reiškia, kad Roš Hašana šventė prasidės rugsėjo 18-osios vakarą. Pernai buvo rugsėjo 29 dieną, o užpernai — 20 dienų anksčiau.
"18-osios vakarą prasideda Roš Hašana — Naujieji metai. Tai yra šeštoji diena nuo pasaulio sukūrimo — žmogaus, Adomo ir Ievos, sukūrimo diena. O Roš Hašana, pagal žydų tradiciją, lemia visus kitus metus", — aiškina rabinas Aleksandras Boroda, Rusijos žydų bendruomenių federacijos prezidentas.
Kaip ir turėtų būti, tikintieji padengia dosnius šventinius stalus. Įprasta saldumynus patiekti per pirmą valgį. Bet pirmiausia reikia suvalgyti gabalą chalos (tradicinės žydiškos duonos) ir obuolį, pirmiausia pamerkiant juos į medų, kad vis metai būtų saldūs. Sveikinimai su Roš Hašana skamba taip: "Šana tova u metuka!" — "Laimingų ir saldžių metų!"
Šventė trunka dvi dienas. Tačiau tikintieji kalba apie "jom-ha-arichta" — vieną ilgą dieną. Kaip ir per Šabą, per Roš Hašaną taip pat draudžiama dirbti.
Ką daro žydai? Pirmiausia jie meldžiasi. Ir ne šiaip sau: Roš Hašana, kaip ir vėliau vykstantis Jom Kipuras, dažnai vadinamas "Paskutiniuoju teismu". Šiomis dienomis Visagalis nusprendžia, ką įrašyti į Gyvenimo knygą, o ką ne.
"Knyga, žinoma, yra atvaizdas. Tačiau dvasiniame pasaulyje, kur nėra nei vakar, nei rytoj, kažkas lemia likimą. Tai, kas mūsų laukia", — aiškina Boroda.
Žydams tai primenama sinagogoje. Rytinės maldos metu ten trimituoja šofaru (tai specialus instrumentas, pagamintas iš avino rago). Jo garsas praneša apie Paskutiniojo teismo pradžią.
Vakare tikintieji turėtų perskaityti specialią maldą — Tašliką. Bet ne namuose ar sinagogoje, o prie tvenkinio, kuriame yra žuvų. Maldos metu tikintieji simboliškai iškrato kišenes ir prašo Visagalio "visas jų nuodėmes išmesti į jūros gelmes".
"Faktas yra tas, kad visagalio naujaisiais metais priimtas nuosprendis dar nenustatytas danguje. Todėl tikintiesiems suteikiama papildoma galimybė persvarstyti savo požiūrį į savo gyvenimą, paanalizuoti savo nusižengimus ir nuopelnus", — sako rabinas Aronas Gurevičius.
Šis laikotarpis, prasidedantis Roš Hašana ir pasibaigiantis Jom Kipuru, dar vadinamas "virpėjimo dienomis". Jų yra dešimt.
"Šiomis dienomis kanonai nenumato nieko ypatingo. Tačiau žydai stengiasi daugiau melstis. Ir jei kitu metų laiku tikintieji galėjo sau leisti ne taip griežtai laikytis religinių įstatymų, tai šiuo laikotarpiu jie to nedaro. Mes parodome savo atsidavimą Dievui", — pabrėžia Gurevičius.
Jom Kipuras — "Paskutinysis teismas"
Dešimtą dieną po Roš Hašanos prasideda ko gero iškilmingiausias ir kartu baisiausias per metus laikas. Visagalis priima galutinį nuosprendį pagal tai, kaip asmuo elgėsi. Ir lemia jo ateitį.
Tai vadinama Jom Kipuru — "Paskutiniuoju teismu", "Atpirkimo diena". Šiemet jis bus rugsėjo 27 dieną. Toroje sakoma, kad šią dieną tikintieji apsivalo nuo netyrumų, nuo visų per metus susikaupusių blogų dalykų. Todėl žydai laikosi griežto pasninko, kuris trunka net daugiau nei dieną: 26 valandas. Visiškai be maisto ar gėrimų.
"Toroje tai vadinama "šeštadienių šeštadieniu", tai yra, švenčiausia diena. Jeruzalės šventyklos laikais tai buvo vienintelė diena per metus, kai vyriausiasis kunigas galėjo patekti į Šventąją vietą. Tai yra momentas, kai Dievas pasirašo kiekvienam iš mūsų nuosprendį Gyvybės knygoje, o žmogus turėtų pajusti ypatingą artumą Kūrėjui ir maksimaliai išnaudoti savo galimybes", — aiškina Rusijos vyriausiasis rabinas Berlas Lazaras.
Todėl nustatyta "nedaryti jokio darbo" ir "išvarginti sielą". Pastarasis nuostatas reiškia penkis draudimus: negalima gerti ir valgyti, praustis, tepti kūno aliejumi, avėti odinius batus, draudžiami ir lytiniai santykiai.
Per Jom Kipurą tikintieji turėtų melstis sinagogoje. Tai taip svarbu, kad visuose žydų maldos namuose, pasak rabinų, susirenka daugiausia parapijiečių. Ateina net tie, kurie paprastai nelanko sinagogos.
Su švente siejamas neįprastas ritualas, kuris esą atperkamasis — "kaparot". Ceremonijos metu virš galvos sukiojamas paukštis (vyrams — gaidys, moterims — višta) ir sako: "Tebūnie tai mano atpirkimas..." Šis paukštis aukojamas ir dovanojamas vargšams.
Ir tokios "aukos" prasmė yra suvokti Visagalio malonę. Žydų išminčiai sakė: tai yra tam tikras simbolis, kad Dievas turėjo elgtis su žmogumi "pagal jo nuodėmes", tačiau vis dėlto jis pasigailėjo savo pagrindinio kūrinio. Ir šią dieną gyvybę praranda ne žmogus, o višta.
Jei nėra paukščio, tiks ir žuvys. Jei nėra ir žuvies, tikintieji žydai stengiasi atiduoti pinigus tiems, kuriems reikia pagalbos — ne mažiau nei paukščio kaina.
Tačiau ši senovinė tradicija yra neprivaloma, skirtingai nuo maldos ir pasninko.
Sukotas — "Palapinių šventė"
Keista, kad labai greitai po gedulingiausios ir kupinos maldų dienos ateina... pati džiaugsmingiausia žydų kalendoriaus šventė. Būtent taip Šventasis Raštas tris kartus vadina Sukotą — "Palapinių šventę". Šiemet ji bus spalio 2 dieną.
Šventė yra skirta 40 metų žydų klajonėms dykumoje pakeliui iš Egipto į Pažadėtąją žemę atminti. Tada žmonės gyveno palapinėse ir trobelėse iš šakų. "Sukotas", išvertus iš hebrajų kalbos, reiškia "palapinės, nameliai".
"Tiek per Jom Kipurą, tiek per Roš Hašaną, kurie laikomi teismo dienomis, mes vis tiek valgome ir visiems žmonėms linkime visko, kas geriausia, naujaisiais metais. Tai yra, mes esame optimistiškai nusiteikę — bet kokiu atveju Dievo nuosprendis bus mūsų labui. Todėl, kad net jei nutiks kažkas neigiamo, laikui bėgant suprasime, kad tai mums buvo naudinga", — sako rabinas Gurevičius.
Taigi, Sukotas, nors ir primena žydų tautos gyvenimo sunkumus dykumoje, neša teigiamą žinią: po Jom Kipuro Dievas paliko gerą įrašą Gyvenimo knygoje.
Tikintieji sukose — specialiuose nameliuose, kurie įrengti gatvėje, rengia vaišes. O juose reikia praleisti kuo daugiau laiko, ten valgyti. O jei leidžia oro sąlygos, ir nakvoti.
Suka turėtų būti papuošta. Ant sienų iškabinami riešutai, persikai ir granatai, vynuogių kekės ir kiti vaisiai, taip pat gėlės ir vainikai. Tai siejama su kita šventės prasme.
"Senovėje Sukotas taip pat buvo derliaus šventė", — priduria rabinas.
Tai suprantama visoms tautoms. Žydai dažnai kviečia kitų tautybių ir religijų atstovus į šventinius pietus sukoje.
Simčat tora — "Toros džiaugsmas"
Ne veltui derliaus šventė sutampa su žydų Naujaisiais metais ir atpirkimo už nuodėmes diena. Rudens žydų šventės, pasak rabino Gurevičiaus, paprastai skiriamos atsinaujinimui. Visagalis verčia kitų metų puslapį, o žmogui suteikiama galimybė pradėti gyvenimą nuo nulio.
Štai kodėl praėjus septynioms dienoms po Sukoto šventės žydai švenčia dar vieną — Simčat Torą (šiais metais — spalio 10 dieną). Įdomu, kad tai nėra susiję su tam tikrais šventosios istorijos įvykiais. Bet labai svarbu tikintiesiems.
Šventės pavadinimas reiškia "Toros džiaugsmas": žydai pradeda naują kasmetinį šios šventos knygos skaitymo ciklą. Nuo eilučių "Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę..." Tora visus metus perskaitoma iš naujo sinagogose. Raštu paremtai doktrinai tai yra iš esmės svarbu: turi skambėti nuolat.
Tai taip pat didžiulio džiaugsmo diena kiekvienam žydui. Paprastai sinagogose tikintieji rengia Hakafot — iškilmingą procesiją per sinagogą su Toros ritiniais. Eiseną lydi dainos ir šokiai. Rusijoje žydams ši ceremonija buvo svarbiausia prieš trisdešimt metų — į ją atvykdavo daugybė žydų tautybės žmonių. Per Simčat torą prie sinagogų sienų buvo galima išgirsti pokalbių hebrajų ir jidiš kalbomis.
Dabar šiomis kalbomis tikintieji dėkoja Dievui už praėjusius metus. Ir už galimybę laisvai ir džiaugsmingai šlovinti Jį.
