VILNIUS, rugsėjo 27 — Sputnik. Moterys Lietuvoje vidutiniškai vis dar uždirba mažiau nei vyrai — atlyginimų atotrūkis praėjusiais metais siekė 12,4 proc., rašo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Atlikus tyrimą šalies įmonėse, nustatyta, kad vyrai karjeros viršūnę pasiekia sulaukę maždaug 30-39 metų, kai moterys tokiu metu patiria didžiausią riziką būti diskriminuojamos dėl lyties darbo rinkoje — dažnai tokio amžiaus jos daro pertrauką karjeroje dėl motinystės ar sugrįžusios į darbą siekia derinti šeimos ir profesinį gyvenimą.
Todėl moterys karjeros viršūnę tirtose įmonėse dažniausiai pasiekia būdamos 40–49 metų — šiuo amžiaus tarpsniu vidutinis moterų darbo užmokestis kai kuriais atvejais lenkė vyrų. Peržengus penktą dešimtį, moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumai vėl tampa akivaizdesni, ir dažniausiai — moterų nenaudai.
"Verti po lygiai" projekto metu aiškintasi atotrūkio tarp vyrų ir moterų darbo užmokesčio priežastys, atlikta darbdavių ir darbuotojų apklausa, tirta esama situacija atrinktose įmonėse.
Priežastys, kodėl moterys uždirba mažiau
Statistikos departamento duomenimis, praėjusiais metais atotrūkis tarp moterų ir vyrų darbo užmokesčio siekė 12,4 proc. Tai — tiek pat, kaip ir 2014 metais, po kurių iki pat 2017-ųjų šis rodiklis augo.
2018 ir 2019 metais pastebimas atotrūkio mažėjimas, tačiau ekspertų manymu, statistiką pakoregavo ne geresnė lyčių lygybės situacija, o ekonominiai procesai: padidėjęs vyrų nedarbas, augę viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai, nes moterys jame sudaro didžiąją daugumą darbuotojų.
Analizuojant darbo užmokesčio skirtumus konkrečiose ūkio šakose, nustatyta, kad, pavyzdžiui, informacijos ir ryšių srityje moterų darbo užmokestis buvo ir 30,2 proc., o finansinėje ir draudimo veikloje — 36,3 proc. mažesnis nei vyrų.
"Dvigubas moterų užimtumas — darbe ir namuose. Namų ūkio ruoša, poilsio organizavimas, šeimos kultūros, tradicijų puoselėjimas, darbas auklėjant vaikus, senelių ir suaugusių šeimos narių globa – visi šie rūpesčiai paprastai gula ant moterų pečių. Turint daugybę kitų įsipareigojimų, moteriai sunkiau įsitvirtinti darbo rinkoje, padaryti profesinę karjerą, užimti vadovaujančias pareigas, pasiekti aukštą materialinį statusą ir darbo užmokesčio lygį", — sakė Mykolo Romerio universiteto mokslininkė prof. habil. dr. Ona Gražina Rakauskienė.
Skirtingas moterų ir vyrų užimtumo ir nedarbo lygis. Pats mažiausias užimtumo atotrūkis iš visų 28 Europos Sąjungos valstybių — Lietuvoje. Jis 2019 metais sudarė tik 1,6 proc., kai ES vidurkis — 11,4 proc. Viena vertus, Lietuvos moterų ir vyrų užimtumo lygis beveik vienodas, antra vertus, atsižvelgiant į papildomą moterų krūvį buityje, Lietuvos moterims tenka perteklinis darbas.
Lyčių skirtumai iškyla ir ieškant darbo. Moterų nedarbas tęsiasi ilgiau nei vyrų, jos dažniau išstumiamos į namų ūkį. Dauguma bedarbių vyrų kur kas greičiau susiranda darbą, o didelė dalis moterų, išstumtų iš rinkos, netenka darbo visam laikui.
Lietuvoje yra itin didelis išsilavinusių moterų nedarbas. Viena vertus, moterys, turinčios aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą, negali visavertiškai savęs realizuoti Lietuvoje, antra vertus, tai reiškia, kad valstybėje neracionaliai naudojami žmogiškieji ištekliai.
Taip pat pastaruoju metu šalyje pastebima tendencija, kai moterys vis dažniau renkasi darbus, neatitinkančius jų kvalifikacijos ir išsilavinimo. Siekiant įnešti svarų indėlį į namų ūkio biudžetą, jos kur kas dažniau nei vyrai imasi bet kokių prieinamų darbų, nes neturi galimybių laukti darbo pasiūlymo, atitinkančio jų išsilavinimą.
Ryškus pasiskirstymas į vyriškas ir moteriškas profesijas. Moterys dažniau užima mažiau svarbias, neprestižines darbo vietas ir dažniau dirba lanksčiose, nepagrindinėse darbo rinkose.
Pagrindinėmis vyrų veiklos sritimis išlieka statybų sektorius, transporto ir saugojimo veikla, žemės ūkis, miškininkystė ir žuvininkystė. Pagrindinės moterų ekonominės veiklos sritys — žmonių sveikatos priežiūra ir socialinis darbas, švietimas, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos. Dažnai tai — menkiau apmokamos profesijos.
Moterų diskriminacija sprendimų priėmimo srityje ir valdyme. Nors bendras moterų išsilavinimo lygis yra aukštesnis, jos yra menkai atstovaujamos vadovaujamose pozicijose, sprendimų priėmimo grandyse (diplomatinėse atstovybėse, parlamente, ministrų kabinete, savivaldybių tarybose ir panašiai).
Profesinės karjeros ir šeimos gyvenimo derinimas ir darbas nepilną darbo dieną. Galimybė derinti profesinį ir šeimos gyvenimą yra svarbi tiek moterims, tiek vyrams, nes didina darbo jėgos lankstumą, gerina žmonių gyvenimo kokybę, leidžia sėkmingai integruotis į darbo rinką ir išsilaikyti joje.
Tyrimai rodo, kad tarp motinos ir vaiko gerovės yra tiesioginis priklausomybės ryšys. Moteris, turėdama lėšų, jas investuoja į savo vaikų išsilavinimą, sveikatą, pomėgius. Taigi, moterų diskriminacijos, ypač darbo rinkoje, problema tampa visos visuomenės problema.
Lietuvos vyrai kur kas rečiau nei moterys dirba ne visą darbo dieną. Taip yra dėl vyraujančio stereotipinio požiūrio, kad vaikų ir kitų globos reikalaujančių šeimos narių priežiūra turi būti priskiriama išimtinai moterims.
Moterų diskriminacija priimant į darbą. Remiantis tyrimu, Lietuvoje, įdarbinant moteris atsižvelgiama ne į kvalifikaciją, o į tai, ar ji turi vaikų, ar ji gali būti lanksti darbo valandų atžvilgiu, kokia jos išvaizda.
Kadangi įdarbinimo procese į moters kvalifikaciją ir profesinius gebėjimus kreipiama nepakankamai dėmesio, aukštą kvalifikacijos lygį ir kompetencijas turinčios moterys yra priverstos rinktis mažiau kvalifikuotą darbą.
Labiausiai kriterijus dėl vaikų turėjimo taikomas 25–39 metų amžiaus moterims — būtent tokio amžiaus moterys dažniausiai gimdo ir augina vaikus, todėl jų padėtis darbo rinkoje yra sudėtingiausia.
Panaši tendencija yra ir dėl darbo valandų lankstumo. Vaikus auginančiai moteriai sunkiau būti lanksčiai dėl darbo valandų, nes ji yra priversta derinti vaikų auginimą su darbu. Į fizinę išvaizdą daugiausia dėmesio kreipiama priimant į darbą 40–54 metų amžiaus moteris.
Tuo tarpu vyrams įdarbinimo procese taikomi kiti pagrindiniai kriterijai: profesinė patirtis, kvalifikacijos lygis, amžius, mobilumo galimybė ir kalbų įgūdžiai.
Darbo užmokesčio diskriminacija pagal lytį. Darbo kodeksas įpareigoja moterims ir vyrams už tą patį arba lygiavertį darbą mokėti vienodą atlygį.
Tačiau moterų ir vyrų atlyginimų atotrūkis išlieka tiek privačiojo, tiek ir viešojo sektoriaus įmonėse ir įstaigose. Praėjusiais metais MRU atliko tyrimą pasirinktose viešojo ir privataus sektoriaus įmonėse ir įstaigose, kuriose buvo vertinamas moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumas.
Tyrimas parodė, kad vienoje iš penkių privataus sektoriaus įmonių moterys uždirbo 2,7 proc. mažiau nei vyrai už vienodą ar vienodos vertės darbą, o viešajame sektoriuje moterų atlygis buvo mažesnis net trijose iš penkių vertinime dalyvavusių įstaigų — atitinkamai, 2,9 proc., 3,7 proc., ir net 7 proc.
Tačiau specialistai pastebi, kad daugiausia atotrūkį tarp algų lemia tai, kad didesnė dalis moterų nei vyrų dirba prastesnį uždarbį siūlančiuose sektoriuose.
