Ir jei koronaviruso epidemijos Kinijoje ir Rusijoje malšinimo ir įveikimo atvejais Vakarų žiniasklaidos priemonės akivaizdžiai neigia pasiekimus šioje srityje, tai kovos tarp globalių interneto milžinų ir vyriausybės struktūrų neigimas jau nebeveikia.
Dar vieno skandalo tarp ES valdžios institucijų ir amerikiečių kompanijos Facebook kontekste britų "The Guardian" autorius užduoda provokuojamus klausimus: ar šiuolaikinės neoliberalios demokratijos pajėgios kovoti su Amerikos IT milžinais, ar galimybė apginti valstybės interesus ir apsaugoti savo piliečių duomenis yra "autoritarinių šalių" privilegija?
Konflikto esmė yra susijusi su tuo, kad Facebook apskritai atsisako paisyti Europos teisės aktų tokia forma, kokia juos supranta Europos (konkrečiai Airijos) valstybės reguliavimo institucijos. Europos Sąjunga kuo griežčiau reikalauja, kad Europos vartotojų duomenys nebūtų perduodami JAV, o ES būtų priimami atitinkami įstatymų leidybos normatyvai, kurių praktiškai visuomet nepaiso Amerikos IT gigantai, kurie (tikriausiai remdamiesi politine ir diplomatine Vašingtono priedanga) kyla iš jų faktinio eksteritorialumo.
Kova su tokiu elgesiu vyksta ne tik vartotojų duomenų teisingumo kontrolės srityje, bet ir mokesčių mokėjimuose: būtent prezidento Makrono bandymas priversti Facebook ir kitas Amerikos interneto bendroves mokėti mokesčius, uždirbtus Prancūzijos rinkoje, Prancūzijai, pablogėjus ekonominiams JAV ir Europos Sąjungos santykiams, taip pat kelia abipusių baudžiamųjų priemonių ir apsaugos tarifų, kurie iš tikrųjų yra ekonominės sankcijos, grėsmę.
Pabrėžtina, kad šį kartą, susidūręs su Airijos reguliuotojo reikalavimais, Facebook Europos segmento mokesčių optimizavimo sumetimais pasirinko grasinimų taktiką, kurią "The Guardian" apibūdina kaip grasinimą "susirinkti žaisliukus ir išeiti". "Business Insider" apibūdino Facebook poziciją konkrečiau: "Facebook" pareiškė, kad gali nutraukti savo pagrindinės programėlės ir Instagram veikimą Europoje dėl naujų taisyklių, turinčių įtakos duomenų perdavimui iš Europos Sąjungos į JAV".
Bendrovės atstovė pabrėžia, kad šis pareiškimas (žurnalistai jį išgavo iš teismo dokumentų, kur Facebook ginčija atitinkamų Airijos reguliavimo institucijų įsakymą) nėra grasinimas, kad programėlės išeis iš Europos Sąjungos, o tik nurodo, kad Facebook ir Instagram programoms reikia perduoti Europos vartotojų duomenis į JAV.
Europos kritikų požiūriu ši pozicija skamba gana neįtikinamai. Jų manymu, Facebook jau pralaimėjo kovą dėl Europos pasitikėjimo.
Pavyzdžiui, "The Guardian" kolumnistas yra labai nepatenkintas tuo, kad Europos duomenų perdavimo kanalas į JAV nebus nutrauktas tuoj pat ir kad byla pateks į teismą: "Aš, kaip neprofesionalus skaitytojas, manau, kad čia slypi daugybė techninių problemų, kurios privers teisininkus dirbti ištisus mėnesius, o gal ir metų metus. Šiuo atveju Europos vartotojų duomenys ir toliau laisvai plūsta iš Facebook serverio į JAV, kur jie bus atviri specialiosioms ir kitoms šios šalies tarnyboms — jiems bus taikoma ne tokia griežta priežiūra, negu tuo atveju, jei jie būtų saugomi Europos serveriuose."
Prieš keletą metų vieno amerikiečių ambasadoriaus skambučio būtų pakakę apsaugoti Amerikos kompaniją, tačiau dabar, esant sąlygoms, kai Europos Sąjunga (daugiausia dėl Prancūzijos ir Vokietijos pastangų) tiesiogine prasme "graužia" atskiros pasaulio politikos subjekto statusą, Amerikos diplomatų įsikišimas tik pablogintų situaciją.
Tačiau kadangi seni įpročiai sunkiai miršta, galima manyti, kad jie bandys paveikti Airijos teismo sprendimą (o konfliktas, nors ir kitokio pavidalo, tam tikromis aplinkybėmis gali pasiekti net aukščiausią teismą ne tik Airijoje, bet ir Europos Sąjungoje).
Neįmanoma nepastebėti fakto, kad Europos pareigūnai tiesiogiai rodo nepasitikėjimą Amerikos kompanijomis ir gana griežtai propaguoja koncepciją, kurią galima pavadinti "skaitmeniniu suverenitetu" arba "duomenų suverenitetu". Labai mažai tikėtina, kad net Facebook ir Instagram pasitraukimo iš Europos rinkos grėsmė turės įtakos Europos pozicijai. Atvirkščiai, dabartinėmis sąlygomis Amerikos kompanijos turės prisitaikyti prie Europos reguliuotojų reikalavimų.
Šiame kontekste situacija panaši į Donaldo Trampo veiksmus. Jis savo reiderio ataką prieš Kinijos socialinį tinklą TikTok motyvuoja būtinybe apsaugoti Amerikos vartotojų duomenis nuo patekimo į Kinijos vyriausybinių agentūrų rankas, ir, skirtingai nei Europos Sąjungoje, Vašingtonas reikalauja pakeisti nuosavybės struktūrą, o ne tik konkrečių serverių vietą.
Kai 2015 metais Rusijoje buvo priimtas atnaujintas įstatymas "Dėl asmens duomenų", Rusijos įstatymų leidėjų veiksmų kritikai teigė, kad internetas turėtų būti nemokamas ir kad tokio pobūdžio įstatymai yra Rusijos autoritarizmo, techninio atsilikimo ir civilizacijos degradacijos ženklas. Praktiškai paaiškėjo, kad tiek Europos Sąjunga, tiek JAV, nors skirtingomis formomis, bet veikia tuo pačiu principu, o Rusijos reikalavimai saugoti duomenis Rusijoje, taip pat bausmės už šių normų pažeidimą yra labai švelnios, palyginti su siaubingomis Europos ar Amerikos taikomomis baudomis.
Galbūt atėjo laikas perimti tam tikrą dalį Europos patirties šiuo klausimu ir suteikti Rusijos reguliavimo institucijoms daugiau galimybių priversti Amerikos įmones griežtai laikytis Rusijos įstatymų. Ir visai įmanoma reaguoti į grasinimus pasitraukti iš Rusijos rinkos europietiškai: visišku, absoliučiu Rusijos užjūrio partnerių norų nepaisymu.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
