Tiems, kas girdėjo apie "Neliečiamuosius" (kurie kaip nestandartinis žingsnis vienareikšmiškai paįvairino pakankamai nuobodžią rinkiminę kampaniją), bet dar galvoja, ar verta skaityti 30 puslapių, galima rekomenduoti tai padaryti. Argumentas gerai suformuluotas pačiame dokumente: "Visi šiame leidinyje minimi faktai yra surinkti viešoje erdvėje, tiesiog jie susisteminti ir pateikti parodant kas, kada ir kokius priiminėjo sprendimus, kokia galima žala valstybei padaryta".
Akcentuojami keli Lietuvos gyvenimo epizodai. Pirma, "Mažeikių naftos" pardavimas. Antra, valdančiųjų veiksmai ("naktinė reforma", brangus skolinimasis ir taip toliau) 2008–2009 metų krizės metu. Trečia, lietuviškos atominės elektrinės projektas. Ketvirta, SGD terminalo projektas. Penkta, "MG Baltic" skandalas.
"Raudona linija" visose šiose istorijose — konservatorių ir/ar jų "agentų" vaidmuo. Pagrindinė mintis — "Tėvynės sąjunga" ir artimi jai žmonės sąmoningai priima žalingus valstybei sprendimus. Kaltinimai pagrindžiami konkrečiais įrodymais, kuriuos nuginčyti sunku.
Taškus ant "i" šiame kontekste, kaip teisingai pabrėžiama leidinyje, galėtų sudėti teisėsaugos institucijos. Tačiau jos, kaip rodo praktika, paprastai ignoruoja tokius atgarsį visuomenėje sukeliančius epizodus, kol duodamas nurodymas "iš viršaus". Pavyzdžiui, "Mažeikių naftos" pardavimo ir SGD terminalo nuomos atvejai labai gerai parodo, kaip elitas nepaiso socialinių interesų. Ypač įdomiai rašoma apie "Roko Masiulio draugų grupę" ir galimas Landsbergių šeimos finansines nuodėmes. Tačiau įstatymo sergėtojai tyli.
Įdomu tai, kad "Tėvynės sąjunga" taip pat tyli, turbūt suprasdama, kad viskas, ką ji padarys ar pasakys toje provokacinėje situacijoje, bus panaudota prieš ją. Tik LRT (tie, kurių atžvilgiu buvo atliktas daug ką parodęs tyrimas ir kurie didžiąja dalimi yra konservatorių ruporai) pateikė tokią buvusio "valstiečių" patarėjo, komunikacijos eksperto Liutauro Ulevičiaus nuomonę apie jų iniciatyvą: "Turinys yra manipuliatyvus, kai kurie faktai yra tiesiog nukabinti iš dangaus, pritraukti prie realybės".
Galbūt, iš dalies tokia pozicija teisinga, bet apskritai savo leidiniu "valstiečiai" dar kartą — tik su papildomomis detalėmis — parodė, kad Lietuva yra kyšių ir ryšių šalis, kurioje politika (tiek nacionalinė, tiek regioninė), verslas bei žiniasklaida susipina ir kaip parazitas siurbia valstybės kraują. Žinoma, negalima sakyti, kad "visi jie vienodi" — yra sąžiningų politikų, verslininkų ir žurnalistų. Tačiau, kaip sakoma, gerų žmonių dauguma, bet blogiukai geriau organizuoti.
Kiti ekspertai kelia klausimą, kodėl "valstiečiai" puola konservatorius, o ne socdemus ar "darbiečius", nes būtent su pastarosiomis partijomis jie pirmiausia kovoja dėl neapsisprendusio rinkėjo.
Kaip paaiškino komunikacijos specialistas Arijus Katauskas, valdantieji, matyt, nusprendė, kad geriausia strategija — girti save ir pulti konservatorius (akcentuojant — panašiai kaip Donaldas Trampas Amerikoje — egzistencinį pasirinkimą tarp senos korumpuotos ir naujos pažangios Lietuvos).
Tačiau svarbiausias momentas kitas. Tai, kad Lietuvoje daug neteisybės, — faktas. Tai, kad "valstiečiai" bando ieškoti tiesos, — gerai. Bet iki galo neaišku, kodėl jie tai daro.
Viena vertus, norisi tikėti, kad jie iš tiesų siekia kažką pakeisti. Kita vertus, nepalieka nerimas, kad nori tik performuoti interesų sistemą savo naudai pagal principą — anksčiau valdė ir lobo konservatoriai bei socdemai, dabar mūsų eilė, traukitės iš kelio.
Galutinį atsakymą šiuo atveju kol kas pateikti sunku, bet manytina, kad dabartiniai valdantieji nusipelno antro šanso, nes su konservatoriais viskas aišku, o "valstiečiai" bent jau nesugalvojo savo "Mažeikių", atominių elektrinių ar SGD terminalų (nepragmatiška pozicija Baltarusijos atžvilgiu nesiskaito, nes užsienio politikoje Lietuva nėra savarankiška).
Galiausiai, jeigu Landsbergius Ramūnas Karbauskis baisiai nervina, vadinasi, daro kažką teisingai...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
