Prieš ES lyderių susitikimą buvo pranešta, kad jame bus aptariami keli klausimai. Tarp jų — situacija Baltarusijoje, konfliktas Kalnų Karabache, Turkijos veiksmai (tiek pastaruoju atveju, tiek Viduržemio jūroje) ir Aleksejaus Navalno "apnuodijimas".
Sąrašas rimtas, išskyrus paskutinį punktą, kadangi Navalno "žudymo" istorija jau pavirto tragikomedija, kuri objektyviai nenusipelno didžiųjų politikų dėmesio. Bet čia juk Europos Sąjunga, kuri domisi vieno Rusijos opozicionieriaus likimu, bet nepastebi sisteminės Ukrainos korupcijos ir nusikaltimų Donbase (jau nekalbant apie Saudo Arabijos žurnalisto Džamalo Chašogio nužudymo atvejį). Tačiau grįžkime prie svarbesnių ES suvažiavimo darbotvarkės klausimų.
Baltarusijos atžvilgiu patvirtintos asmeninės sankcijos, Kipras nusileido. Aleksandrui Lukašenkai laikas panikuoti? Priešingai — jis gali lengviau atsikvėpti, kadangi net nebuvo įtrauktas į sankcijų sąrašą, nes ES nusprendė palikti langą dialogui (galimai, per ESBO).
Tai tiesiog juokinga. Tie, kas šneka, kad Baltarusijos prezidentas turi išeiti, priima sprendimą, kuris jam kaip drambliui musė — visiškas tikslų ir veiksmų neatitikimas. Ypač šiame kontekste linksmina Lietuvos ir Lenkijos pasiūlytas paramos Minskui po Lukašenkos pasitraukimo planas. Maža to, kad jis prasilenkia su realybe, jis, kaip ir Ukrainos atveju, reiškia, kad amerikiečių ir jų satelitų "Naujojoje Europoje" geopolitiką posovietinėje erdvėje turės apmokėti "Senoji Europa".
Trumpai sakant, absoliučiai neadekvatus situacijos suvokimas ir tokie pat veiksmai. Norisi pasakyti: ponai, jūs arba pademonstruokite, kad turite stuburą (pavyzdžiui, įveskite rimtas sankcijas), arba nejuokinkite pasaulio. Tas pats su Turkija.
Makronui staiga prašviesėjo protas — jis labai susirūpino dėl to, kad turkai permeta į Azerbaidžaną radikalius islamistus. Tai gal dabar jis kitaip pažiūrės į įvykius Sirijoje? Vargu, bet tiek to. Galbūt ES nusprendė kažkaip pamokyti Turkiją bent už jos elgesį Kaukaze ir Viduržemio jūroje, kur pagalbos labai prašė Kipras? Ir vėl pro šalį. Mes norime įtampos sumažinimo ir konstruktyvaus dialogo su Ankara — tokia buvo Angelos Merkel žinia.
Kitaip tariant, Turkija neketina atsitraukti ir daro, ką nori, peržengdama "raudonas linijas", o Briuselis nori draugiškai susitarti. Čia kaip situacijoje, kai chuliganas jau muša jūsų kaimynus ir tuoj pradės mušti jus, o jūs siūlote jam išgerti arbatos. Tiesa, Europos Komisijos pirmininkė pažadėjo griežtesnę reakciją, jeigu turkai nepasitaisys, bet skamba labai silpnai. Karo Kalnų Karabache atveju europiečiai paragino konflikto puses nutraukti ugnį ir pradėti derybas. Tai yra, ir vėl tušti žodžiai.
Pagaliau, Navalno istorijoje ES lyderiai tikisi visapusiško Rusijos bendradarbiavimo ir objektyvaus tarptautinio tyrimo. Tačiau objektyvumo jų pozicijoje yra nulis, ir ji labiau panaši į reikalavimą pripažinti kaltę. Kaip Twitter'yje parašė Lietuvos prezidentas, Rusija turi nustoti žudyti žmones.
Bet jeigu toks tvirtas tikėjimas savo tiesa ir principingumas, kodėl neatsisakyta "nuodingų" rusiškų dujų ir nenutraukti diplomatiniai santykiai su "žudikais Kremliuje"? Todėl, kad tai ekonomiškai nenaudinga, ir todėl, kad Maskva reikalinga žymiai rimtesnių problemų sprendimui? Tikriausiai, bet tada išeina kažkoks pusėtinas ir bedantis idealizmas.
Apibendrinant galima teigti, kad ES užsienio politika yra tiesiog katastrofiška. Joje daug kalbų ir mažai darbų, o žengiami žingsniai dažniausiai yra visiškai nereikšmingi arba klaidingi, ignoruojant istorijos pamokas ir taikant dvigubus standartus. Ir visa tai nuoširdžiai vadinama sėkmingais rezultatais ir svarbiais signalais.
Apskritai, vis dažniau susidaro įspūdis, kad Europa gyvena kažkokiame išgalvotame pasaulyje, kuris turi vis mažiau bendro su realybe, bet ji įsitikinusi, kad būtent jos vizija yra tikra ir adekvati. Ir Lietuva yra idealus šio pamišimo simbolis.
Gaila, kad su mumis jau nėra Zigmundo Froido, nes mes prarandame europinį pacientą...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
