Drąsi britų idėja virsti energetikos supervalstybe turi svarbų bruožą, kuris tiesiogine prasme aukštyn kojom apvers pasaulio ekspertų bendruomenės požiūrį į tai, kas vyksta ūkanotame Albione. Faktas tas, kad Londonas ketina įsilieti į pagrindinę energetikos lygą, pasitelkdamas žaliąją energiją. Šią idėją iš tikrųjų atspindi du pagrindiniai šalies premjero Boriso Džonsono pažadai.
Pirmiausia, jis pirmadienį pažadėjo, kad visi Didžiosios Britanijos namų ūkiai bus maitinami vėjo jėgainių elektra, o prieš tai per kalbą JT britų lyderis paskelbė, kad JK ketina tapti žaliosios energijos Saudo Arabija. Džonsonas naudojo tą patį palyginimą savo pagrindinėje kalboje konservatorių partijos aktyvistams: "Didžioji Britanija ir vėjas yra tas pats, kas Saudo Arabija ir nafta" — kažką panašaus galima suprasti iš jo šūkio, kuris nuaidėjo Didžiosios Britanijos ir Europos žiniasklaidoje.
Didžiosios Britanijos bandymo tapti "žaliosios energijos supervalstybe" sėkmė ar nesėkmė turi tiesioginės įtakos kai kurių Rusijos (taip pat Kanados, Norvegijos, Australijos ir Saudo Arabijos) ekonomikos segmentų perspektyvoms. Jei Džonsonui pasiseks, tai reikš, kad kitos šalys gali pakartoti įkvepiančią Didžiosios Britanijos patirtį ir dėl to sumažėti angliavandenilių paklausa. Jei tai nepasiteisins, tai bus gana rimtas argumentas skeptikų, kurie teigia, kad bandymai surengti "žaliąją revoliuciją" sukelia tik neigiamus ekonominius padarinius, naudai.
Pagrindinis klausimas, prieštaraujantis Džonsono "žaliosios revoliucijos" planui, yra šios revoliucijos kaina po jos įvykdymo. Didžiulių investicijų į žaliąją energiją šalininkai remiasi tuo, kad elektros, gaunamos iš "vėjo jėgainių", esančių vandenyne, kainos jau artėja prie įprastinės (gaunamos naudojant angliavandenilių) energijos kainos, o kai kuriais vertinimais — jau pigesnė, o tai reiškia, kad kone vienintelis ribojantis veiksnys žalinant Europos ekonomiką ir atsisakant importuoti naftą ir dujas yra politinė valia ir nenoras skirti pradines investicijas.
Tarp tokio pobūdžio projektų tyrinėtojų (ir iš tikrųjų lobistų) dažnai galite rasti teiginius, kartojančius garsiojo Londono karališkojo koledžo tyrimo tezes: "Vėjo energija jūroje netrukus taps tokia pigi, kad jos kaina bus mažesnė, palyginti su jėgainėmis, naudojančiomis iškastinį kurą. Ir tai gali tapti pigiausia energijos rūšimi JK. Energijos subsidijos [žaliajai energijai — Sputnik] buvo naudojamos sąskaitoms už elektrą padidinti, tačiau po kelerių metų pigūs atsinaujinantys energijos šaltiniai pirmą kartą sumažins namų ūkio sąskaitas. Tai nuostabi plėtra."
Kai Borisas Džonsonas žada, kad "tas pats vėjas, kuris papūtė Drake'o bures", Didžioji Britanija suteiks galimybę sukurti 60 000 naujų darbo vietų, be to, tai bus ir "begalinis pigus šaltinis", pavyzdžiui, vietoj Arabijos naftos, jis tikisi šios plėtros. Problema ta, kad visuose tokio pobūdžio skaičiavimuose (ir galima tikėtis, kad Britanijos propaganda ateinančiais metais pasauliui susidurs su tokiais tyrimais) neatsižvelgiama į keletą svarbių veiksnių.
Pirmasis veiksnys: būtina palyginti ne įprasto "žalio kilovato" kainą su "dujų" ar "anglies" analogu vakuume, o pažiūrėti, kiek kainuoja nenutrūkstamos energijos tiekimas namų ūkiams. Ir tada staiga paaiškėja, kad "žalioji energija" negali užtikrinti šio tęstinumo. Apskritai, vertinant "žaliosios energijos" efektyvumą, būtina atsižvelgti į tai, kiek kainuoja energetikos sistemos stabilumas per tuos laikotarpius, kai danguje yra debesų ir jūroje ramu.
Be to, optimistiškuose "žaliosios revoliucijos" organizavimo planuose ir programose paprastai neatsižvelgiama į tai, kad vėjas yra begalinis šaltinis, tačiau konkrečių vėjo jėgainių tarnavimo laikas yra daugiau nei ribotas, todėl jų komponentai turi būti išmontuoti ir sutvarkyti tikri "vėjo turbinų laidojimo darbai", o tai yra gana brangus ir sudėtingas procesas.
Tačiau Džonsono nenoras savo kalboje aptarti šį nuodingą klausimą yra suprantamas: problema, susijusi su labai atviroje jūroje esančių vėjo jėgainių (kuriomis jis vis dar ketina užtikrinti nenutrūkstamą "žaliosios" elektros energijos tiekimą Didžiosios Britanijos namams) išmontavimu ir pakeitimu, yra jau būsimo ministro pirmininko problema, o politinių taškų galima gauti jau dabar.
Galima būtų su malonumu stebėti britų eksperimentą ir spėlioti, kaip greitai JK prasidės ne tik elektros kainų kilimas, bet ir energijos tiekimo tvarumo problemos, analogiškai su Kalifornija, kurioje periodiškai nutrūkstantis elektros energijos tiekimas (visų pirma dėl per didelio entuziazmo dėl "žaliosios energijos") jau tampa įprastu reiškiniu.
Tačiau yra tikimybė, kad ambicingam Džonsono planui kils finansinių problemų. Žinoma, Didžiosios Britanijos biudžete bus pinigų pirmajai 160 mln. svarų daliai net koronaviruso krizės sąlygomis, tačiau rimtesnių sunkumų kils vėliau. Faktas yra tas, kad "Brexit" pabaiga jau visai čia pat, ir labai tikėtina, kad Londono finansų centras (kuris yra Didžiosios Britanijos ekonomikos šerdis) neteks galimybės patekti į Europos Sąjungos finansų rinkas, o iš Didžiosios Britanijos finansų sistemos nutekės tie trilijonai dolerių, kurių aptarnaujama Britanijos finansų sistema ir ekonomika uždirba milžiniškus pinigus. Pasak Vakarų žiniasklaidos, iš Londono į "įvairius Europos Sąjungos finansinius centrus" jau "iškeliavo" apie 1,6 trln. dolerių.
Ne faktas, kad nukraujavusi Britanijos ekonomika ateityje galės sau leisti plataus užmojo eksperimentus su energetikos sistema.
Gali pasirodyti, kad ateities JK tikrai bus "žalia", tik ji "pažaliuos" ne iš "žaliosios energijos", bet iš pavydo kaimynams, kurie atsispyrė JK bandymams tapti Saudo Arabijos analogu ar apgauti banalius fizikos ir ekonomikos dėsnius, kas, beje, taip pat gali būti laikoma pamokančia didžiojo britų eksperimento su savimi pabaiga.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
