Prieš balsavimo dieną didžioji dalis ekspertų sutarė, jog viskas juda link to, kad šalis vėl turės centro kairės koaliciją (tik jos konfigūracija bus kitokia — pavyzdžiui, dėl Socialdemokratų darbo partijos pozicijų susilpnėjimo), ir didesnių staigmenų nebus. Negalima pasakyti, kad rinkimai apvertė situaciją aukštyn kojomis, bet ji tikrai reikšmingai pasikeitė.
Konservatorių gauti procentai, galbūt, didesni, nei galima buvo tikėtis, bet iš esmės jų pirmavimas nestebina, kaip ir solidi antroji "valstiečių" vieta. Dvi didelės staigmenos — "Darbo partijos" ir ypač "Laisvės partijos" pasirodymas. Tačiau jeigu pirmosios sėkmę galima paaiškinti tuo, kad ją parėmė dalis centro kairės rinkėjų, kuri nusivylė "valstiečiais" ir socdemais, antrosios reiškinys reikalauja gilesnės analizės.
Įdomu tai, kad po liberalų skilimo jiems — ypač tiems, kurie vėliau sukūrė "Laisvės partiją" — buvo prognozuojama liūdna ateitis. Kilo rimta nepatekimo į Seimą grėsmė. Tačiau rinkimai parodė, kad liberali idėja vis dar gyva ir paklausi Lietuvoje, nes penkių procentų ribą peržengė tiek "Liberalų sąjūdis", tiek pagrindiniai jo konkurentai, ir jų bendras rezultatas įspūdingas.
Tuo pat metu pažymėtina, kad "Laisvės partija" parodė net geresnį rezultatą, negu buvę kolegos. Matyt, ji perviliojo į savo pusę dalį bendrų rinkėjų, bet svarbiausia — mobilizavo jaunąją kartą, gyvenančią socialiniuose tinkluose ir manančią, kad kanapių legalizavimas yra geras dalykas. Tikriausiai, įtakos turėjo ir Vilniaus meras.
Reikšmingiausia šios konkrečios staigmenos ir bendros liberalų sėkmės pasekmė — ženkliai padidėję dešiniųjų šansai suformuoti valdančiąją daugumą. Papildomu skaudžiu smūgiu "valstiečiams" tapo lenkų nesugebėjimas įveikti rinkiminio barjero. Jeigu anksčiau buvo daugmaž 65 ir 35 procentų santykis centro kairės koalicijos naudai, tai dabar absoliučiai viskas spręsis antrajame ture (ypač Kaune), ir šansai — 50 ant 50.
Kitaip tariant, arba Lietuvą valdys konservatoriai ir liberalai, arba "valstiečiai", "darbiečiai" ir socdemai. Žinoma, tiek vienų, tiek kitų pergalės atveju laukia labai sunkios tarpusavio derybos (ne paslaptis, kad, pavyzdžiui, "Laisvės partija" ir "Liberalų sąjūdis" nėra dideli draugai ir kad Ramūnui Karbauskiui nebus lengva sutarti su Gintautu Palucku).
Tačiau manytina, kad valdžios siekis nugalės (pavyzdžiui, jau sutarta, kad socdemai ir "valstiečiai" rems vieni kitus antrajame ture). Be to, svarbiu atsarginiu ištekliu centro kairės stovyklai gali tapti vadinamieji "nepriklausomi" Seimo nariai (mišri frakcija), nes jie (pavyzdžiui, lenkai ir socdarbiečiai) turėtų labiau simpatizuoti kairiesiems. Bet dešinieji vienareikšmiškai pajuto kraujo kvapą.
Baigiant, norisi užfiksuoti dar du momentus. Pirma, visai neseniai apklausa parodė, kad partija "Laisvė ir teisingumas" patenka į Seimą su gerais procentais. Tačiau realybėje jos rezultatas buvo labai žemas. Išvada: Lietuvoje, kaip ir Amerikoje, aklai tikėti reitingais negalima — geriausiu atveju jie gali parodyti tik tendencijas.
Antra, po rinkimų, pavyzdžiui, Karbauskis pažymėjo, kad su konservatoriais sunku susikalbėti, bet jeigu pas juos pradėtų dominuoti krikščionių sparnas, tada pagrindo dialogui būtų daugiau. Panašiai kalbėjo lenkų lyderis Valdemaras Tomaševskis. Kitaip tariant, galima daryti prielaidą, kad "Tėvynės sąjungos" viduje yra tam tikra įtampa, kuri gali dar labiau padidėti jos derybų dėl koalicijos su "Laisvės partija", akcentuojančia LGBT teises, metu. Tai rimtas iššūkis konservatorių stabilumui.
Apibendrinant, galima konstatuoti, kad antrajame Seimo rinkimų ture Lietuvos laukia nenuspėjamas politinis "El Clasico" — kairieji prieš dešiniuosius, ir todėl rinkėjų pasirinkimas tampa dar atsakingesnis. Laiko gerai pagalvoti yra iki spalio 25 dienos.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
