Prieš ją žaidžia tiek nuo jos nepriklausančios aplinkybės, tiek jos pačios lyderiai, kurie pateikia tokias kerinčias iniciatyvas, kad net neaišku, kaip jas iškęsti be didelių reputacijos ir įvaizdžio praradimų.
Beveik prieš dvi savaites Svetlanos Tichanovskajos Aleksandrui Lukašenkai pateikto "ultimatumo" terminas baigiasi sekmadienį. Kadangi nėra nė menkiausio Baltarusijos valdžios pasirengimo įvykdyti jo reikalavimus ženklo, nuo pirmadienio, remiantis "prezidentės Svetos" pažadu, Baltarusija turėtų pasinerti į visos šalies streiko, kelių užtvėrimo ir pardavimų valstybinėse parduotuvėse žlugimo chaosą.
Tačiau tokia įvykių raida kiekvieną dieną atrodo vis fantastiškesnė.
Panašu, kad tai buvo pradėta įtarti net opozicijos Koordinacinėje taryboje, kuri dabar yra suglumusi, kaip iš padėties išeiti su mažiausiais nuostoliais. Vienas iš jos narių Pavelas Latuška sakė, kad pasibaigus ultimatumo, kuris lengvu rankos mostu virto "tautiniu" ultimatumu, terminui, jie pradės didinti savo aktyvumą. Labai patogi formuluotė, suteikianti plačiausią interpretavimo galimybę, neprisiimant jokio įsipareigojimo.
Tačiau neteisinga vis akivaizdesnę Baltarusijos protestų nesėkmę sieti tik su vidiniais veiksniais, nors jie, be abejo, atlieka svarbų vaidmenį.
Baltarusijos opozicijai (ir jos užsienio kuratoriams) nepasisekė pradėti valdžios nuvertimo tuo metu, kai buvo masiškai diskredituojamas "spalvotosios revoliucijos" reiškinys.
Pusantro dešimtmečio jis — šis reiškinys — buvo reali grėsmė valdžios institucijoms ir kartu įkvėpimas daugelio šalių opozicijai. "Spalvotosios revoliucijos" buvo laikomos puikiu ir visagaliu ginklu norint pakeisti nepageidaujamus valdovus ir režimus. Ši koncepcija vienus demoralizavo, o kitiems suteikė tikėjimo neišvengiama jų pergale.
Bet, ko gero, svarbiausias dalykas — didžiulis skaičius žmonių, neturinčių tiesioginio ryšio su politika, buvo nuoširdžiai įsitikinę tikro gyvenimo pasikeitimo tokiu būdu į gerąją pusę galimybe.
Juk "spalvotoji revoliucija" nėra tik valstybės perversmas. Ji neįmanoma be apolitiškų įprastoje situacijoje, tačiau tvirtai įsitikinusių, kad reikia nedelsiant pakeisti valdžią pagal rašytines šviesesnės ateities taisykles, piliečių, užtvindančių gatves. Tai paskatino dešimtis ir šimtus tūkstančių žmonių 2011 metais atvykti į Kairo Tahriro aikštę, o 2013 metais — į Euromaidaną Kijeve.
Beje, baltarusių protestai iš pradžių taip pat galėjo pasigirti gana didele mase. Tačiau įvykių masiškumas nuolat krinta.
Esmė toli gražu ne tik ta, kad žmonėms atsibodo neefektyvus jų dalyvavimas renginiuose ir šūkis "Lukašenka, lauk", kaip paaiškėjo, neturi magiškos galios išstumti "neteisingą" šalies vadovą. Lygiagrečiai su Baltarusijos įvykiais kitose pasaulio vietose vyksta gana puikūs procesai, kurie priverčia respublikos piliečius blaiviau vertinti tai, kas vyksta namuose.
Yra Kirgizija, kuri dabar išgyvena trečią per 15 metų politinę krizę, kuriai taikoma "spalvotosios revoliucijos" etiketė. Nedaugelis nuveikė daugiau, kad diskredituotų šį reiškinį, nei ši Vidurio Azijos šalis, nes visų perversmų, lydimų gatvės riaušių ir anarchijos, pagrindinis rezultatas buvo tas, kad Kirgizijos visuomenėje neįvykdavo permainų į gerąją pusę.
Yra Armėnija. Vis didėjančio skepticizmo dėl bet kokių maidanų ir jų vis dažniau pasitaikančių nesėkmių kontekste būtent 2018 metų Jerevano įvykiai buvo pavyzdinis visais atžvilgiais "aksominės revoliucijos" pavyzdys. Sukilę žmonės demokratijos, europietiškos ateities ir kovos su korupcija vardu sėkmingai sunaikino erzinančią galią, valstybei pradėjo vadovauti tas, kurio norėjo žmonės — ir naujasis lyderis net turi kuo pasigirti pirmaisiais valdymo metais. Bet kokiu atveju, katastrofiškų rezultatų nebuvimas, kaip Ukrainoje ar toje pačioje Kirgizijoje, šiandieniniais laikais jau gali būti laikomas reikšmingu pasiekimu.
Bet kokia žmonių, nugalėjusių korumpuotus ankstesnės valdžios pareigūnus, ir pažangaus demokratinio lyderio, europinio pasirinkimo esmė, jei Armėnija vėl atsidūrė labai seno ir kruvino konflikto epicentre? Be to, net ir toli nuo politikos esantis žmogus supranta, kad Azerbaidžanas savo interesais panaudojo kaimynės demokratines paieškas, kurių rezultatą dabar galima stebėti Kalnų Karabache.
Sąvoka "spalvotoji revoliucija" netiesiogiai rodo, kad pasaulis yra nuostabi, saulėta, draugiška vieta, kur žmonės yra vienas kito broliai — ir tik pašalinus kai kurias žalingas jėgas valstybės vadovėje, šalis virsta tuo pačiu žydinčiu, gyvenančiu darniai su kitais sodu. Baltarusijos visuomenei Kirgizija ir Armėnija yra akivaizdus priminimas, kad toks požiūris yra iliuzija, neturinti nieko bendro su realybe nei vidaus, nei užsienio politikos požiūriu.
Nenuostabu, kad protestai Baltarusijoje nuolat juda vis labiau neišvengiamos jų nesėkmės link.
Taip elgdamasi respublika įkals vinį į visame pasaulyje vykstančio "spalvotųjų revoliucijų" mito karstą.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
