Deja, dėl to, kad kalbama apie 2020 metų Amerikos leidinį, ši drąsi (ir atitinkanti tikrovę) idėja negalėjo būti lydima gana nešvaraus ir ne itin protingo sąmokslo, kad tam tikra buvusių ir dabartinių Amerikos šnipų dalis dirba Rusijos naudai. Bet čia jau nieko nepadarysi: be specialaus "amuleto" kaltinimų Rusijai pavidalu, Amerikos informaciniame lauke negali rašyti net "The Wall Street Journal" redakcijos narys, rubrikos "JAV turi šnipų problemą" autorius.
Priežastis įtarti Amerikos žvalgybos bendruomenę (o vadinant daiktus tikraisiais vardais — "giluminę valstybę") dėl noro atskirai nustatyti, kas bus prezidentas, buvo vadinamasis penkiasdešimties laiškas, kurį pasirašė visas Amerikos žvalgybos tarnybų spektras ir kuris buvo skirtas išsaugoti Džo Baideno ir jo šeimos įvaizdį nuo įtarimų paviešinus Baideno Jaunesniojo korespondenciją, pradedant nuo narkotikų vartojimo ir itin nesaikingo (net pagal šiuolaikinius Amerikos standartus) seksualinio elgesio, iki įsitraukimo į korupcines schemas savo šeimos klano labui. Pažymėtinas Amerikos šnipų pasirinktas gynybos būdas: jie paskelbė, kad dėl visko kalta Rusija. Po to net nepaprastai patriotiškas "The Wall Street Journal" apžvalgininkas nusprendė parašyti skiltį apie uniformuotus Amerikos melagius.
"Pakalbėkime apie melą. Nors jie pripažino, kad neturi įrodymų, 50 buvusių JAV žvalgybos pareigūnų teigė, kad nutekintuose Hanterio Baideno elektroniniuose laiškuose yra "visi klasikiniai Rusijos informacinės operacijos požymiai". Ne, tai netiesa. Rusija naudoja paprastesnius ir mažiau falsifikuotus klaidingos informacijos skleidimo būdus. Tiesą sakant, epizode su nešiojamuoju kompiuteriu niekas neprimena mums jau žinomų Rusijos veiksmų. Atsižvelgiant į daugybę dokumentinių įrodymų ir parodymų, taip pat į "Okamo skustuvą", nešiojamasis kompiuteris yra būtent tai, ko reikia, rašo "New York Post" (leidinys, kuriame pirmą kartą buvo paskelbti kaltinamieji įrodymai — Sputnik). Baideno kampanijos būstinė tai jau pripažino. Tai taip pat žino pasirašiusieji. Tai (kolektyvinis pareiškimas) atvira dezinformacijos kampanija rinkimų viduryje. Atsiprašau, kai kuriems iš mano skaitytojų pasakysiu: jei esi toks kvailas, kad prarandi visus sugebėjimus kritiškai mąstyti kiekvieną kartą, kai išgirsti žodį "rusai", kažkas tuo pasinaudos".
Verta pateikti svarbų, nors ir savaime suprantamą paaiškinimą: nebūna buvusių Amerikos specialiųjų tarnybų darbuotojų ir nebūna buvusių "giluminės valstybės" atstovų — būtent tų žmonių, kurie, kaip prezidentas Putinas sakė savo plačiai žinomame interviu Prancūzijos žurnalistams, nustato tikrąją JAV politiką ir paaiškina naujajam prezidentui, kad jis turėtų vykdyti tik jų nurodymus.
Nepriklausomai nuo to, kas laimės rinkimus (o galbūt ir vėlesnius ginčus ar gatvės kovas) lapkričio mėnesį, Amerikos politinė sistema jau patyrė beveik gyvybinės svarbos žalą, ir tai kelia rimtą susirūpinimą tiems, kurie įsitvirtina Amerikos hegemonijoje. Praktika rodo, kad norint, jog socialinis stabilumas ir ekonomika veiktų kuo efektyviau, šalies piliečiams būtina tikėti, kad kažkas priklauso nuo jų valdymo ir kad valstybė, įskaitant politikus, administratorius ir represinį aparatą, iš esmės dirba jų labui ir jiems leidus.
Vergai, nežinantys, kad yra vergai — ekonominiu požiūriu su metaforiškumu — yra veiksmingas ir gerai motyvuotas žmogiškasis kapitalas, ir šia prasme Amerikos demokratijos iliuzija labai ilgai atliko savo darbą ir ta pati iliuzija buvo galingiausias ideologinis ginklas, kurį Vašingtonas efektyviausiai panaudojo Šaltojo karo metu prieš TSRS. Dabar ši iliuzija tirpsta kaip ledas saulėje, juolab, kad "giluminės valstybės" atstovai apskritai nustojo gėdytis savo viešų pareiškimų.
Buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Maiklas Makfaulas (Michael McFaul) parašė (o vėliau ištrynė) įrašą Twitter'yje, kuriame paaiškino visą Amerikos pseudodemokratijos esmę: "Trampas prarado žvalgybos bendruomenę. Jis prarado Valstybės departamentą. Jis prarado armiją. Kaip jis gali toliau būti mūsų vyriausiasis vadas?"
Kaip teisingai šį klausimą pakomentavo "Washington Examiner" žurnalistas Baironas Jorkas (Byron York): "Šis "Twitter" įrašas (Makfaulo — Sputnik) turi nerimą keliančią reikšmę mūsų demokratinėje sistemoje. Trampas yra vyriausiasis vadas, nes buvo išrinktas prezidentu, ir jis liks vyriausiuoju vadu tol, kol jis yra prezidentas, antrai kadencijai, jei bus išrinktas".
Makfaulas suprato, kad buvo užkluptas pasikarščiavęs, ištrynė originalų tekstą ir dar kartą parašė jį švelnesne forma, tačiau bet kokiu atveju tai jau buvo "atsikalbinėjimas pagal Froidą": Amerikos pareigūnai, diplomatai, ekspertai ir žvalgybos pareigūnai, kurie liks su valdžia, nepriklausomai nuo to, kas laimės rinkimus, iš tikrųjų mano, kad žvalgybos bendruomenė, Valstybės departamentas ir karinis elitas nustato, kas gali būti vyriausiasis vadas, nepaisant to, ką renkasi Amerikos rinkėjai.
Kad "Trampo incidentas" nepasikartotų, dabar siūlomi dar radikalesni metodai nei apkaltos, visiškas žiniasklaidos šmeižtas ir masinis sukčiavimas balsuojant paštu, dėl ko skundžiasi Trampas. Norint, kad vienas prezidentas nebebūtų išrinktas apeinant "giluminę valstybę", siūloma įsteigti specialią komisiją kandidatams patvirtinti, ir šį akivaizdų antidemokratinį pasiūlymą tiesiogiai Amerikos televizijoje išsakė ir Amerikos valdžios struktūrų (t. y. "giluminės valstybės") atstovas.
Frenkas Filjucis (Frank Figliuzzi), buvęs FTB direktoriaus padėjėjas, ketvirtadienį pareiškė norįs, kad "dvišalė komisija" patvirtintų būsimus kandidatus į prezidentus, kad naujojo Donaldo Trampo nebūtų. "Mums reikia visoje šalyje diskutuoti, kaip atrinkti kandidatą į prezidentus. Mes esame (nepadorus nesėkmės apibūdinimas)", — MSNBC sakė Filjucis.
"The Wall Street Journal" apžvalgininkas skundžiasi, kad "FTB, informacijos nutekėjimo organizatoriai iš Amerikos žvalgybos bendruomenės ir žiniasklaidos sąmoningai ar nesąmoningai "sudarė susitarimą" su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, tikriausiai užsimindami apie žalą, kurią jie padarė amerikiečių pasitikėjimui savo pačių politikais, specialiosiomis tarnybomis ir valstybės propaganda". Tiesą sakant, žinoma, jokio slapto susitarimo nebuvo — tai buvo tik Amerikos valdžios ir biurokratinio elito noras nusimesti erzinančią demokratijos kaukę ir pagaliau pradėti viešai plakti vergus arklidėje ir priversti juos bučiuoti "kolektyvinio Makfaulo" kerzinius batus. Reikia pripažinti, kad reginys pasirodė įspūdingas, ir jei ši draugiška diplomatų, žiniasklaidos ir CRU grupė gali "beveik negyvą" Baideno kūną pasodinti į Amerikos sostą, šis reginys taip pat bus pamokantis ta prasme, kad po šio demokratinio proceso pasityčiojimo tik kvailys ar niekšas galėtų teigti, kad Amerikos "giluminė valstybė" iš tikrųjų kariauja JAV ir visame pasaulyje dėl politinės laisvės idealų.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
