Spalio pradžioje Lenkijos konkurencijos ir vartotojų apsaugos tarnyba (UOKiK) paskyrė "Gazprom" rekordinę baudą — 7,6 mlrd. dolerių, o projekte dalyvaujančios įmonės — "Engie", "Uniper", "Wintershall" ir OMV — yra jai skolingos daugiau 61 mln. Taip pat UOKiK įpareigojo šias korporacijas nutraukti visas sutartis, numatančias "Nord Stream-2" finansavimą. Lenkija įsižeidė, kad vokiečiai, prancūzai ir austrai, neprašydami jos leidimo, nusprendė pastatyti jiems gyvybiškai svarbų dujotiekį.
Tai nėra pirmas toks Varšuvos sprendimas. Tiesa, šiuo metu "Gazprom" ir jos partneriai sumokėjo lygiai nulį dolerių pagal visus panašius reikalavimus, tačiau lenkai atkakliai laikosi savo linijos.
Tuo tarpu naujienų agentūra "Reuters" pranešė, kad Jungtinės Valstijos ir Lenkija sudarė lemtingą susitarimą, kuris leis Rytų Europos šaliai kartą ir visiems laikams atsikratyti priklausomybės nuo Rusijos dujų, taip pat palikti akmens anglį kaip energetinę bazę ir pradėti naują, žalią skyrių savo istorijoje. Pasak JAV energetikos sekretoriaus Dano Brujeto, Jungtinės Valstijos įsipareigoja per ateinančius pusantrų metų parengti šešių branduolinių reaktorių, kurių bendras pajėgumas yra iki devynių gigavatų, Lenkijoje statybų planą.
Taip pat yra žinoma, kad Amerikos branduolinių technologijų įsigijimas Lenkijos biudžetui kainuos 18 mlrd. dolerių, o iš viso įgyvendinant energetikos komplekso pertvarkymo planą gali prireikti apie 40 mlrd. Už šią sumą Vašingtonas žada paleisti pirmąjį reaktorių ne vėliau kaip 2033 metais, o iki 2040 metų Lenkija turės tris veikiančias atomines elektrines, kurių pagalba bus galima nutraukti anglies deginimą ir dar po dešimties metų pasiekti nulinį šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą.
Susitarimas yra daugiau nei keistas, jei žinote pagrindinius faktus apie pasirašiusiųjų finansines ir technines galimybes.
Turime pradėti nuo to, kad keturiasdešimt milijardų dolerių Varšuvai yra fiziškai per sunki. Lenkija daugelį metų buvo viena iš pagrindinių Europos Sąjungos finansinės paramos gavėjų. Kasmet Lenkijos biudžetas gauna vidutiniškai 20–23 milijardus eurų, kuriuos jis gali išleisti vidaus ekonominėms problemoms spręsti. Briuselis tiesiog blokuos tiesioginį pinigų pervedimą amerikiečiams vien dėl to, kad Vokietija, Austrija ir Prancūzija yra pagrindinės Europos biudžeto pildytojos. Tos šalys, kurioms lenkai visomis jėgomis trukdo statyti "Nord Stream-2" statybas.
Beje, palyginti neseniai Vašingtonas ir Varšuva jau paskelbė projektą, kuris turėjo pagaliau palaidoti Maskvos planus susieti Europą su dujotiekiais. Buvo kalbama apie Amerikos SGD tiekimą. 2018 metų rudenį regazifikacijos terminalas Swinoujscie uoste sudarė sutartį su Amerikos "Cheniere Marketing International LLP" dėl 0,52 milijono tonų SGD (0,7 mlrd. kubinių metrų) tiekimo per metus. Tuometinis pagrindinės Lenkijos naftos ir dujų bendrovės PGNiG vadovas Piotras Vozniakas teigė, kad amerikietiškų suskystintų dujų kaina yra "visiškai konkurencinga" ir kad Lenkija netrukus atsikratys Rusijos dujų adatos.
Pažymėtina, kad tada ponas Vozniakas išsisuko nuo atsakymų į visus tiesioginius klausimus apie dujų kainą. Dabar jau 2020 metų pabaiga, jis beveik metai kaip atleistas iš vadovo posto, o kaina vis dar yra visiška paslaptis.
Iš Amerikos pusės viskas vyksta dar įdomiau.
Nuo 1954 metų iki šių dienų visą išorinį bendradarbiavimą branduolinės energetikos srityje JAV reglamentuoja vadinamojo atominės energijos įstatymo nuostatos. Dokumentas yra labai platus, tačiau jame kuo aiškiau išdėstytos pagrindinės sąlygos. Jungtinės Valstijos, parduodamos savo branduolines technologijas, išlaiko visas fizinės ir intelektinės nuosavybės teises. Pirkėjas neturi teisės perduoti jokių duomenų ar savarankiškai sodrinti uraną ar ieškoti kitų kuro tiekėjų. Be to, visi techniniai ir mokslo pokyčiai, atsirandantys dėl Amerikos reaktorių veikimo, automatiškai tampa JAV nuosavybe. Iki šiol keturiasdešimt devynios šalys ir Taivanas sutiko su tokiomis pavergimo sąlygomis.
Tačiau tarpvalstybinių susitarimų su Amerika pasirašymas visiškai nereiškia, kad kita pusė iš tikrųjų gaus atominį "puodą".
Ryškiausias pastarųjų metų pavyzdys yra Amerikos atominių elektrinių statyba Kinijoje, kuri, modernizuodama savo energetikos sektorių, paprašė amerikiečių, atstovaujamų "Westinghouse" ir "General Electric", pastatyti šešias atomines elektrines vienu metu. Dėl to buvo pastatyti dvi elektrinės — "Haiyan" ir "Sanmen", kartu statybos laikotarpis pailgėjo nuo ketverių metų iki dvylikos, o projekto sąmata patrigubėjo. Išanalizavęs statybų pažangą, Pekinas atšaukė susitarimą ir atsisakė tolesnio bendradarbiavimo.
Amerikiečiai bandė išlaikyti gerą miną blogo žaidimo sąlygomis bei pareiškė, kad turėdami pažangiausias technines žinias jie puikiai jaučiasi vidaus rinkoje, kur, beje, vidutinis atominių elektrinių amžius jau labai priartėjo prie penkiasdešimt metų. Tačiau praktiškai viskas vėl pasisuko kitaip.
"Westinghouse" pardavė į užsienį AP1000 III + kartos reaktorius, kurių instaliuota pajėgumas siekė 1,1 gigavato. 2011 metais, supratęs, kad beviltiškai nutraukiama sutartis su Kinija, Branduolinės energetikos reguliavimo komisijoje buvo suorganizuotas skubus AP1000 licencijavimas ir ji gavo visus reikiamus leidimus naudoti Jungtinėse Valstijose. Po devynerių metų savo šalyje nebuvo pastatyta nė vieno tokio reaktoriaus. Paskutinis bandymas pristatyti AP1000 į vidaus rinką įvyko 2013 metais, kai iškart buvo pradėtos statyti dvi atominės elektrinės — Vogtle ir Virgil C. Summer. Tačiau dėl daugelio priežasčių nė viena jų nebuvo baigta.
Kol "Westinghouse" dairėsi po visą pasaulį ir bandė kam nors parduoti savo reaktorių, Kinijos valstybinė investicijų korporacija (SPIC) paskelbė pradedanti kurti savo naujos kartos CAP1400 reaktorių arba "Guohe-1". Kaip galima atspėti iš santrumpos, Kinijos reaktorius yra pagrįstas amerikiečių AP1000, tačiau Kinijos pusė nedelsdama atmetė visus galimus autorių teisių pažeidimus. SPIC vyriausiasis inžinierius teigia, kad bendrovė "visiškai pertvarkė pagrindinius siurblius, vožtuvus, reaktoriaus korpusą, garo generatorių, reaktoriaus vidinius elementus, valdymo strypų pavaras, kaltinius turbinos rotorius, suvirinimo reikmenis, U vamzdžius ir kitus pagrindinius komponentus". Tai iš esmė tai yra visiškai naujas techninis sprendimas.
Analizė ir blaivus skaičiavimas rodo, kad Lenkija, norėdama įsirengti pirmąją šalies atominę elektrinę, turėjo kreiptis į bet ką, tik ne į JAV, bet didžioji politika turi savo taisykles, kur logika vaidina toli gražu ne pagrindinį vaidmenį.
Ryšium su Lenkijos planais sąmoningai niekada neminėjome Rusijos ir korporacijos "Rosatom". Amerikos ir Lenkijos tandemas yra nukreiptas būtent prieš Rusiją ir jos branduolinės energijos flagmaną. Tiesa, kadangi lenkai neturi kuo susimokėti, o amerikiečiai neturi ką statyti, visa tai labai primena akių dūmimą ir audringos veiklos imitavimą.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
