Jį ten užkėlė grupė piliečių, surengusių akciją esamam JAV prezidentui palaikyti. Ir, be to, šitai padariusieji — ne kokie nors liberalai, bet "patriotais" save laikantys nacionalistai. Tad kaipgi tai suprasti?
Juk pats faktas patriotiškumu nedvelkia nei iš tolo: štai kažkas ėmė ir ant Lietuvos simbolio pastatė tekstą su svetimos valstybės vadovo vardu...
Akcijos rengėjai — nacionalistai
Na, bet akcijos dalyviai šiuo atveju — juk ne kokie vaivorykštiniai liberalai, bet aršūs lietuvių nacionalistai: Kęstutis Tamašauskas ir Genovaitė Astra, abu anksčiau rengę demonstracijas už nacių bendrininkų Kazio Škirpos ir Jono Noreikos-Vėtros "šviesų atminimą". Šie du siejasi su (neseniai N. Puteikio "centristų" perimtais) tautininkais — profašistinio nusistatymo net neslepiančia politine grupuote, kuri, vis dėlto, akcentuoja tariamą "lietuvybę" ir, atseit, tautinės "laisvės bei nepriklausomybės" siekį.
Betgi taip išeina, kad štai tokie "Lietuvos lietuviams" šalininkai turėtų, geruoju ar piktuoju, bet vis dėlto lemti Lietuvos savarankiškumą. O čia — atvirkščiai — matome, kaip Lietuvos valstybingumo simbolį šie tariami "patriotai" išpuošia svetimos valstybės lyderio pavarde. Ir kaip tada suprasti šitokį jų nukrypimą? Ar tai — kažkokia šizofrenija? Ar tiesiog nevykęs pokštas?
O, galbūt, už šito dalyko yra kažkokia logika?..
Protrampinės iliuzijos
Kad suprastume, reikia žinoti, kaip savo veiksmus motyvuoja aukščiau minėti veikėjai: anot jų, Donaldas Trampas kovoja prieš JAV Demokratų partiją, Baideną, Klinton, už jų visų stovintį Dž. Sorošą ir t. t., o, tai darydamas, atseit, atstovauja nacionalinių valstybių ir tradicinės moralės, o ne kosmopolitizmo ir vaivorykštinio liberalizmo idėjoms. Ir todėl, tikintų jie, reikia Trampą palaikyti. Juk JAV, galų gale, yra "geriausios" mūsų draugės, "saugumo garantas" ir t. t.
Ši "daina" skaitytojui tikriausiai yra žinoma. Ir, žinoma, būtų galima pagrįsti, kodėl toks Trampo vertinimas apskritai yra perdėm optimistinis (o tiksliau — iliuzinis), bet tai juk nėra šio straipsnio nagrinėjama tema.
Iš tiesų, čia labiausiai akis bado kitkas. O būtent tokių "patriotų" aklumas priešais faktą, kad šiandien pasaulyje — nesvarbu, ar valdytų Trampas ar Baidenas, respublikonai ar demokratai — būtent JAV yra toji jėga, kuri pamina šalių nacionalinį suverenitetą ir neša vadinamąsias "Vakarų vertybes", be to, kad Lietuva šiandien yra faktinis Jungtinių Valstijų vasalas. Na, ir pagaliau — nuo šio aklumo sunkiai atsiejamas polinkis netgi ne šiaip keliaklupsčiauti, bet tiesiog šliaužte šliaužioti ant pilvų priešais Vašingtoną kaip tariamąjį mūsų "geradarį" (taigi: "partnerį", "saugumo garantą" ir t. t. ir pan.).
Aišku, lygia greta šios amerikanofilijos, tokie štai "patriotai" (tiek minėtieji Trampo palaikymo akcijos "veidai", tiek atitinkamos politinės partijos) negaili nei laiko, nei jėgų išvedžiojimams apie tariamą "Rusijos grėsmę" ir, atseit, "sovietų okupacijos" baisumus — koneveikdami tą vienintelę jėgą, kuri šiandien realiai ir bando užstoti nacionalinį suverenitetą bei jų pačių tradicines vertybes prieš Amerikos vykdomą puolimą...
Kolonijinio mentaliteto problema
Ir tai, nors keista, vis dėlto dėsninga...
Juk jų tariami herojai — Noreika, Škirpa ir t. t. — savu laiku buvo nacistinio Reicho pakalikais. Nes jiems reikėjo, atseit, "užtarėjo" prieš tariamą "blogį iš Rytų" — "kacapą", "maskolių", "komuniagą", kaip jie tai vadina. O kad tasai Reichas ruošė pražūtį ne tiktai žydų ar, sakykime, romų, bet ir lietuvių tautai (ir, atitinkamai, daugumai Rytų Europos tautų), jiems buvo nė motais.
Taigi, obuoliai nuo obels toli nenuriedėjo: dabarties nacionalistai, šliaužiodami prieš JAV, tęsia savo pirmtakų istorines tradicijas. Nepasikeitė niekas, išskyrus šių šiaudinių "patriotų" šeimininkas: tada buvo Berlynas, dabar — Vašingtonas. Ir čia subjektyvūs tokių aktyvistų motyvai neturi esminės reikšmės: objektyviai viskas sueina į tai, kad jie remia imperiją, kuri laiko jų neva mylimą tėvynę "už tam tikros vietos".
Šiuo požiūriu, reikėtų kalbėti tiesiog apie kolonijinį tiek Lietuvos apskritai, tiek ypač apie lietuvių nacionalistų — tariamųjų "Lietuvos gynėjų" — mentalitetą, kuris tėra nykus atspindys to paties požiūrio, kurį iš kitos pusės demonstruoja sisteminės politinės jėgos valstybinio lygmens užsienio politikoje (tiek ES, tiek NATO ir tų pačių Jungtinių Valstijų atžvilgiu).
Iš tiesų, šie žmonės pripratę pataikauti, įsiteikti tam, kas galingesnis (arba bent toks atrodo), o ne siekti tikros teisybės ir, juo labiau, ne būti savo krašto šeimininkais, kokiais, bent jau teoriškai, šie ir panašūs nacionalistai norėtų būti...
Galbūt, visokių marginalinių, JAV specialiųjų tarnybų operacijomis formuojamų pseudojudėjimų (pavyzdžiui, "Q") požiūriu tokie gestai yra labai "kieti" ir patrauklūs. Tačiau kiek čia sveiko proto, politinės nuovokos ar, galų gale, tautinio ar elementaraus žmogiško orumo — spręskite patys.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
