Kol kas dar Lietuvos URM vadovas Linas Linkevičius davė interviu leidiniui "Europos tiesa", kuriame pareiškė: "Kuomet kalbama apie buvusius lyderius, buvusius politikus, prezidentus — pernelyg aktyvi kova su jais nelabai gerai kvepia. Tai pradeda labiau priminti kerštą — net kai tokia kova turi pagrindą. Aš suprantu, kad yra pagrindas tam tikriems klausimams (Porošenkai — redakcijos pastaba), bet aš vis tiek patarčiau to nedaryti. Ir aš toli gražu ne pirmas, iš ko Kijeve girdimas toks patarimas".
Tokie žodžiai tiesiog šokiruoja. Jūs tik pagalvokite — Europos Sąjungos (kuri pristato save kaip demokratijos, moralės principų ir teisinės valstybės idealų sergėtoją) valstybės narės (kuri, jeigu paklausytume jos lyderių, šventesnė už Romos popiežių) užsienio reikalų ministras ragina Ukrainą palikti ramybėje Porošenką.
Tai galima būtų suprasti, jeigu būtų kalbama apie daugiau ar mažiau sąžiningą politiką (politikoje sunku surasti kažką be nuodėmių), kuris persekiojamas faktiškai dėl noro atkeršyti. Tačiau Porošenka juk nusikaltėlis — vagis ir žudikas bei patologiškas melagis, kuriam padorus žmogus net rankos nepaduotų, nes po to būtų gėda ir reikėtų nuplauti nuo jos purvinų pinigų ir Donbaso kraujo pėdsakus.
Ir svarbiausia, kad Linkevičius tame pačiame interviu pats teigia, jog kova su korupcija Ukrainoje nelabai efektyvi ir kad joje vis dar didelė oligarchų įtaka, pats pripažįsta, kad priekaištai Porošenkai turi pagrindo, bet vis tiek "kaip Ukrainos daraugas" siūlo jo neliesti (su tokiais draugais ir priešų nereikia).
Vienas iš ministro argumentų — buvę lyderiai, prezidentai paprastai nepersekiojami. Nikolia Sarkozi, turbūt, su juo pasiginčytų, Silvijus Berluskonis taip pat. Tačiau Linkevičiui pasirodė per maža tiesiog nurodyti šią priežastį — jis dar nusprendė pateikti Lietuvos pavyzdį.
"Pas mus Lietuvoje taip pat yra opozicija. Taip pat yra politinė kova, ir kada keičiasi valdžia, kartais yra pagunda, kad kažkas atsidurtų už grotų. Bet mes to nedarome! Vietoj to mes sėdame prie vieno stalo, vedame su jais derybas, bendradarbiaujame. Gal tai politinės kultūros dalis, bet man akivaizdu, kiek jautrus šis klausimas. Ypač kai kalbama apie tokias atakas prieš buvusius lyderius, buvusius prezidentus. Ir net jeigu jų persekiojimui yra pagrindas, veikti reikia labai atsargiai, kad nesusidarytų įspūdis, kad toks persekiojimas turi politinę potekstę", — pabrėžė ministras.
Kaip sakoma, praleido gerą progą patylėti. Yra Lietuvoje toks Rolandas Paksas — buvęs prezidentas, kuriam buvo apribota teisė dalyvauti nacionaliniuose rinkimuose, ir ji ligi šiol nėra atkurta, nors ES teismas jau seniai liepė Lietuvai tai padaryti. Be to, jis yra bylos dėl politinės korupcijos figūrantas ir neseniai gavo kaltinamąjį nuosprendį. Linkevičius, žinoma, pasakytų, kad Pakso ir Porošenkos atvejų negalima lyginti, ir kad pirmojo reikale nėra jokios politikos. Tiesa, pats Paksas mano kitaip, ir yra pagrindo teigti, kad jo istorija labai politizuota.
Šiame kontekste natūraliai kyla klausimas — jeigu akivaizdu, kad Porošenka turi sėdėti kalėjime, ir tai būtų ne išskirtinis politinio keršto atvejis, o elementarus teisingumas, kodėl Lietuvos užsienio reikalų ministras jį taip begėdiškai gina?
Atsakymas labai paprastas. Šis veikėjas reikalingas Vakarams — pirmiausia Amerikai — kaip politinės įtakos Ukrainoje instrumentas. Todėl šiuo atveju idealiai tinka garsi frazė — "jis, galbūt, kalės vaikas, bet tai mūsų kalės vaikas". Pažymėtina, kad šių metų birželio mėnesį JAV, Kanados ir Vokietijos ambasados Ukrainoje socialiniuose tinkluose išplatino pareiškimą — teisingumo sistema neturi būti naudojama politinėms sąskaitoms suvesti. Įdomus sutapimas — tada turėjo įvykti Porošenkos teismo posėdis.
Lietuva ištikimai vykdo Amerikos (pirmiausia, demokratų) užsienio politiką, taip pat posovietinėje erdvėje. Todėl visiškai suprantama, kodėl jai rūpi Porošenkos likimas. Dar daugiau — šiame epizode visa Lietuvos elgesio tarptautinėje arenoje, paremto cinizmu ir dvigubais standartais, esmė. Nustebino tik tai, kad net tokie niekiniai personažai kaip Petro ginami taip atvirai, pramušant šalies įvaizdžio (autoriteto) dugną.
Ir liūdniausia, kad po valdžios kaitos Lietuvoje jos užsienio politikos kvapas greičiausiai ne tik nepagerės, bet gali dar pablogėti. Ir naujas Linkevičius dar aktyviau gins naują Porošenką pagal Vašingtono užsakymą.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
