VILNIUS, lapkričio 1 — Sputnik. Tarptautinę animacijos dieną RIA Novosti autorė Olga Raspopova pasakoja, kodėl apgavo Fainą Ranevskają, kai įgarsino Freken Bok, kodėl naujasis Vilkas iš "Na, palauk!" virto "hipsteriu" ir kas ne taip japonų Čeburaškai.
"Raudonoji gėlelė" (1952)
Ar pastebėjote, kaip sklandžiai juda šio animacinio filmo veikėjai? Tarsi gyvi. Šis efektas buvo pasiektas dėl "eklero" metodo: aktoriai iš tikrųjų vaidino scenas, kurios buvo įrašytos į filmą, o po to visa tai buvo perkelta ant popieriaus naudojant rotoskopą. Pavyzdžiui, Vakaruose Disnėjaus "Snieguolė" ir jos princas buvo "atgaivinti", nors nykštukai jau buvo piešiami rankomis.
Nastenka buvo patikėta jaunajai aktorei Ninai Krachkovskajai. Žvėrį vaidinusiam aktoriui buvo užmestas chalatas, o ant nugaros vietoj kupros uždėta pagalvė.
2001 metais filmas "Raudonoji gėlelė" buvo įgarsintas iš naujo: daugelis žiūrovų nepriėmė savo mėgstamiausio animacinio filmo su naujais balsais.
Sparnuota frazė: "Tai štai, kokia tu — raudonoji gėlelė!"
Mikė Pūkuotukas (1969–1972)
Fiodoro Chitruko animacinis filmas pagal Aleksandro Milno knygą nebuvo rodomas užsienyje: išskirtines teises ekranizacijai nusipirko "Disnėjus", o sovietinė versija buvo laikoma neteisėta (tačiau dabar animatoriai iš JAV pripažįsta ją sėkmingesne nei amerikietiška).
Kai vaidmuo buvo pasiūlytas Jevgenijui Leonovui, režisierius buvo nepatenkintas įrašu: aktoriaus balsas jam atrodė per žemas. Tada garso inžinierius Georgijus Martyniukas suprato: reikia tik pagreitinti įrašą. Dainos skambėjo ypač įdomiai, todėl ne veltui reperiai lokiuką laiko "savu" dėl būdingo "repavimo".
"Sparnuotoji" frazė: "Kur einam mes su Paršeliu — didžiulė paslaptis".
"Čeburaška" (1969–1983)
Šį pavasarį internete buvo paskelbtas Japonijoje sukurtas naujas animacinis filmas apie Geną ir Čeburašką, kuris nepatiko "Sojuzmultfilm". Vaizdo įrašas buvo pašalintas.
Tekančios saulės šalyje yra tikras Čeburaškos, kuris čia meiliai vadinamas Čebi, kultas.
Yra juokinga teorija apie Čeburaškos "žydišką kilmę". Pirmiausia, gyvūnas, kaip įtariama, buvo nukopijuotas iš kino studijos "Sojuzmultfilm" dailininkės Rosalijos Zelmos. Antra, Draugystės namai su baltomis kolonomis panašūs į Maskvos choralinės sinagogos pastatą.
"Sparnuotoji" frazė: "Mokslas — nežinomas žvėris".
"Mažylis ir Karlsonas (1968, 1970)
Vienas pirmųjų produktų rodymo sovietinėje animacijoje pavyzdžių: epizode, kai vaikas kerta kelią, ant autobuso matomas užrašas "Air France". Taip menininkai bandė sukurti Europos miesto atmosferą.
Pirmą kartą pamačiusi Freken Bok, Faina Ranevskaja įsižeidė, kad "namų darkytoja" pasirodė esanti toli nuo modelio standartų. Aktorė elgėsi blogai: ji nepaisė režisieriaus Boriso Stepancevo pastabų, pašaipiai vadindama jį "vaikeliu". O frazę "toks mielas", skirta išskrendančiam Karlsonui, esą iš viso atsisakė ištarti. Juk ji tai jau pasakė juostoje "Pavasaris", kur vaidino namų tvarkytoją, ir neketino vėl jos kartoti! Kai tik Ranevskaja išėjo iš studijos, redaktorė Raisa Fričinskaja įrašė šią frazę, bandydama pamėgdžioti aktorės balsą.
Nuo 2013 metų studija vedė derybas su Lindgren įpėdiniais dėl tęsinio, tačiau kol kas nėra leidimo.
"Brėmeno muzikantai" (1969, 1973)
Tai garsiausias animacinis miuziklas TSRS: garso takelis, išleistas kaip atskiras diskas, parduotas 28 milijonais egzempliorių. Pirmoje animacinio filmo dalyje, kurią parašė Vasilijus Livanovas ir jo draugas Jurijus Entinas, beveik visus vaidmenis įgarsino Olegas Anofrijevas, nors iš pradžių jie pakvietė kvartetą "Akord". Vėliau autoriai sugalvojo pakviesti Jurijų Nikuliną (Šuo), Andrejų Mironovą (Katinas) ir Olegą Jankovskė (Asilas), tačiau jie atsisakė įrašinėti naktį, o kito laiko nuolat užimtoje "Melodijos" studijoje nebuvo.
Filmas nulėmė sovietinės mados įvaizdį 70-ųjų pradžioje: raudoni megztiniai, kliošo kelnės ir laisva šukuosena. Taip pat ryškių spalvų mini suknelės, kurias dėvėjo princesė — beveik tokia pati buvo ir Jurijaus Entino nuotaka jų vestuvėse.
"Sparnuotoji" frazė: "Nieko nėr pasaulyje geresnio".
"Na, palauk!" (1969–1986)
2012 metais kelios žiniasklaidos priemonės paskelbė, kad animacinis serialas pagal naują įstatymą "Dėl vaikų apsaugos nuo žalingos informacijos" buvo pripažintas amoraliu. Tačiau valdžios pareigūnai greitai paneigė šiuos gandus, nors formaliai yra dėl ko skųstis: Vilkas rūko beveik kiekviename epizode, o Kiškis su savo skriaudiku elgiasi gana žiauriai (nors, žinoma, jis toli gražu nėra "Tomas ir Džeris"). "Iš tikrųjų animacinis filmas turi gilią prasmę: Kiškis yra sovietinės sistemos įsikūnijimas, teisingas, intravertas. O Vilkas yra tikras nutrūktgalvis rusiškas charakteris. Ir pirmasis nuolat laužo antrąjį", — aiškina Kirilas Polikarpovas.
Viačeslavas Kotenochkinas norėjo, kad Vilką įgarsintų Vladimiras Visockis, tačiau meno taryba tam nepritarė. Vaidmuo atiteko Anatolijui Papanovui. Pirmame epizode, kad įtikinamai pavaizduotų skęstantįjį, aktorius panaudojo kibirą vandens.
"Sparnuotoji" frazė: "Na, zuiki, palauk!"
"Ežiukas rūke" (1975)
Jurijaus Noršteino filosofinė pasaka, 2003 metais pripažinta geriausiu visų laikų animaciniu filmu, yra labiau suprantama suaugusiems. Meno taryboje aiškindamas šio darbo prasmę, režisierius citavo Dantės "Dieviškąją komediją": "Per vidurį gyvenimo kelionės. aš pakliuvau į baisiai tamsią girią".
Su nuostabiu kiekvieno animacinio filmo kadro grožiu nėra brangių specialiųjų efektų: viskas buvo sukurta iš parankinių priemonių. Vanduo tikras, o garsusis rūkas buvo pavaizduotas naudojant įprastą kopijavimo popierių.
Liudmila Petruševskaja palaiko legendą, kad jos profilis tapo Ežio prototipu, nors Noršteinas tai neigia.
"Ežiukas" yra žinomas ir mylimas užsienyje, jis paliko pėdsaką populiariojoje kultūroje.
"Sparnuotoji" frazė: "Įdomu, — pagalvojo Ežiukas, — jei arklys eis miegoti, jis paskęs rūke?"
"Trejetas iš Rūgpienių kaimo" (1978, 1980, 1984)
Paukščiukas šiame animaciniame filme buvo kuriamas ilgiausiai: protingą paukštį sugalvojo bendromis pastangomis visa studija. Su dėdės Fiodoro tėvais buvo lengviau, tačiau pastebima, kad jie atrodo kaip pora iš "Mažylio ir Karlsono".
Čia yra keletas įdomių klaidų: pavyzdžiui, Matroskinas dirba siuvimo mašina kaip kairiarankis, kurių tada nebuvo. Be to, iš sniego traukiamas automobilio vairas buvo dešinėje — matyt, šis "Zaporožietis" buvo atvarytas iš Japonijos.
"Sparnuotoji" frazė: "Neteisingai, dėde Fiodorai, valgai sumuštinį".
"Varna iš plastilino" (1981)
Tam, kad būtų galima sukurti šios animacinės Krylovo pasakėčios parodijos personažus, prireikė 800 kilogramų plastilino, kurį reikėjo nudažyti, kad jis taptų ryškesnis.
Norėta uždrausti režisieriaus Aleksandro Tatarskio, kuris vėliau išleis "Pernykštį sniegą" (1983), režisūrą: kūrinys buvo laikomas "ideologiškai principingu".
Tačiau Eldaras Riazanovas pasiekė savo, reklamuodamas "Varną" ir rodydamas ją savo "Kino panoramoje". Ir ne veltui: vėliau animacinis filmas surinko 25 apdovanojimus, įskaitant tarptautinius. O to paties Tatarskio plastilino stiliaus buvo užsakyta ekrano užsklanda garsiojoje vaikų laidoje "Labanakt, vaikučiai!".
"Gyveno kartą šuo" (1982)
Norėdamas sukurti dešimties minučių animacinį filmą, režisierius Eduardas Nazarovas keletą mėnesių praleido Kijevo mokslų akademijos Etnografijos institute ir klausėsi senų folkloro įrašų.
Vilką įgarsinti turėjo Michailas Uljanovas, bet po to, kai jį įgarsino Armenas Džigarchanjanas, personažas buvo perpieštas: Nazarovas manė, kad jis neatitinka naujojo balso. Taigi, jie padarė Vilką panašų į kuprių iš filmo "Susitikimo vietos pakeisti negalima". Ne be provokacijų: tariamai Vilko pagrobto kūdikio atvaizdas vaikystėje buvo tarsi Nikitos Chruščiovo kopija. Tačiau cenzoriai to nepastebėjo ir išleido juostą. Tiesa, darbinis pavadinimas "Šuns gyvenimas" buvo pakeistas.
"Sparnuotoji" frazė: "Tuoj uždainuosiu!"
Norėtume padėkoti "Sojuzmultfilm" studijos mokslo konsultantui Georgijui Borodinui už pagalbą rengiant medžiagą.
