Amerikoje praėjo rinkimų diena, tačiau klausimų vis dar daugiau negu atsakymų. Kita vertus, jau galima padaryti keletą fundamentalių išvadų, susijusių su amerikietiško politinio proceso ypatumais.
Pirma, kaip ir 2016 m., reitingai neparodė realios situacijos. Pagal juos "mieguistas Džo" galėjo ramiai eiti miegoti, nes visos apklausos garantavo jam pergalę. Tačiau realybė kitokia — pretendentai į Baltuosius rūmus žengia koja kojon, ir viską gali nulemti net ne šimtai, o dešimtys tūkstančių balsų. Klausimas — kodėl ir vėl tas pats? Variantai keli.
Pirmas — amerikiečiai nemoka daryti sociologinių apklausų. Tai nesąmonė, nes jie daro jas labai profesionaliai. Antras galimas paaiškinimas — sociologai buvo Baideno pusėje ir sąmoningai arba tiesiog melavo, arba rengė apklausas taip, kad gautų norimą rezultatą, kas techniškai tikrai įmanoma. Trečias variantas — atsakinėdami į klausimus melavo respondentai, nenorėdami atskleisti savo tikrosios nuomonės.
Jeigu rinktumės tarp šių variantų, tai tiesa bus kažkur per vidurį tarp antro ir trečio. Tikrai neatmestinas dalies sociologų šališkumas, o tai, kad amerikiečiai šiandien bijo kalbėti apie savo politines preferencijas, yra faktas — jeigu esi Trampo rėmėjas ir nepalaikai BLM ("Juodųjų gyvybės svarbios"), gali ne tik susipykti su draugais bei giminaičiais, bet ir prarasti darbą. Tai, kad tokie dalykai vyksta šalyje, kuri visada buvo vadinama žodžio laisvės bastionu, yra tiesiog apgailėtina.
Antra svarbi išvada — Trampas susidūrė su, švelniai tariant, didžiuliu vadinamosios "giluminės valstybės" pasipriešinimu. Tai ir apkalta tuščioje vietoje, ir sprendimų nevykdymas (pavyzdžiui, dėl karių išvedimo iš Sirijos), ir didesnės dalies žiniasklaidos kritika, ir cenzūra socialiniuose tinkluose (pastarieji du momentai taip pat patvirtino, kad su žodžio laisve Amerikoje didelė bėda). O BLM — iš viso žaidimas be taisyklių.
Tačiau Trampas vis tiek sugebėjo nepralaimėti (bent jau kol kas), ir čia norisi prisiminti Lietuvos "valstiečių" pavyzdį. Jų lyderis Ramūnas Karbauskis be perstojo skundėsi, kad Sistema veikia prieš jį, ir todėl dabar jau buvusiems valdantiesiems nepavyko laimėti Seimo rinkimų. Tačiau, kaip parodė Trampo, kuriam spaudimas buvo žymiai didesnis, pavyzdys — dirbti su žmonėmis reikia (ką darė "Laisvės partija"), o ne skųstis.
Trečia išvada — Baideno "nešvarūs skalbiniai" (pavyzdžiui, jo ir jo sūnaus "nuotykiai" Ukrainoje) parodė, kokia gili ir smirdanti yra "Vašingtono bala". Ir šiame kontekste kyla klausimas — demokratija Amerikoje daugiau negyvena (tik demokratai)?
Galutinius taškus ant "i" šiuo atveju turėtų sustatyti tolimesnė įvykių eiga, ir Amerikos insticijoms — tokioms kaip atskirų valstijų valdžia, nacionalinis parlamentas, teismai, rinkikų kolegija — bus sunku išlipti iš labai neskaidrios išankstinio balsavimo paštu pelkės. Šį kartą viskas tikrai nepasibaigs taip ramiai, kaip pasibaigė Bušo-Goro atveju — pernelyg aukštas antagonizmo lygis ir pernelyg stiprus ginkluotos ir agresyvios "gatvės" faktorius.
Kaip teisingai pažymėjo žinomas Rusijos ekspertas Viačeslavas Nikonovas, gerai išmanantis JAV specifiką: "Rinkimų rezultatas — blogiausias Amerikai. Abu kandidatai paskelbė apie savo pergalę, o Trampas — dar ir apie daugybę falsifikacijų. Rinkimai jau tikrai neduos teisėto rezultato. Kas benugalėtų po teisminių ginčų, pusė amerikiečių nelaikys jo teisėtu prezidentu. Skilimas vertybinis, tai yra bekompromisis, ir pas visus krūva ginklų. Pasirūpinkite spragėsiais — jų reikės labai daug".
Kaip visa tai atsilieps JAV užsienio ir saugumo politikai? Blogai atsilieps — jai kurį laiką teks plaukti pasroviui be ypatingos kontrolės iš viršaus. O kadangi šiame segmente daug Trampo oponentų, jie, siekdami dar labiau komplikuoti jo padėtį, gali surengti kokią nors provokaciją.
Kitas klausimas — kaip reaguoti į tai, kas vyks Amerikoje po rinkimų, išoriniam pasauliui? Pasirinkimas paprastas — paremti vieną iš kandidatų arba laukti. Pirmas variantas (jeigu teisingai atspėtume nugalėtoją) gali atnešti papildomų dividendų ateityje, antras — logiškesnis. Nepaisant to, kad Lietuvos valdžiai labiau patinka Baidenas, skubėti pripažinti jį JAV prezidentu nereikia — demokratai bet kuriuo atveju rems Baltijos regioną jo kovoje su Rusija, o štai Trampas "išdavikų" nemėgsta.
Baigiant, norisi pasakyti, kad šiandien susidaro įspūdis, jog dabartinė valdžios krizė Amerikoje, kurią iki maksimumo paaštrino balsavimo rezultatai, nėra paprastas politinis-institucinis iššūkis. Viskas panašu į TSRS kracho situaciją. Tarybų Sąjungai išgyventi nepavyko. Ar pavyks Amerikai?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
