Atsižvelgiant į tai, tyla tų, kurie neskuba siųsti sveikinimo telegramų, tampa vis iškalbingesnė. Pavyzdžiui, didžiausių Lotynų Amerikos šalių — Brazilijos ir JAV kaimyninės Meksikos — prezidentai. Kartu, jei Brazilijos lyderis Bolsonaras visada atvirai žavėjosi Trampu, tai meksikietis Lopesas Obradoras "nenori būti arogantiškas" ir mieliau laukia "visų teisinių procedūrų pabaigos" dar ir dėl asmeninių priežasčių — jis pagrįstai tiki, kad prieš 14 metų buvo pavogta jo pergalė prezidento rinkimuose, o tada užsienio lyderiai taip pat ėmė sveikinti jo varžovą, nelaukdami oficialių rezultatų.
Triskart su Trampu susitikęs maršalas Kim Čong Inas nepasveikino Baideno, tyli ir Redžepas Erdoganas, užmezgęs gerus santykius su dabartiniu Baltųjų rūmų vadovu. Tačiau iškalbingiausia yra Maskvos ir Pekino tyla — Vladimiras Putinas ir Si Dzinpingas neskuba sveikinti Baideno. Tai ypač reikšminga atsižvelgiant į tai, kad rinkimų išvakarėse beveik visi sakė, kad "kinai lažinasi už Baideną, o rusai — už Trampą". Jie sako, kad Pekinas bus patenkintas Trampo, paleidusio prekybos karą su KLR, pralaimėjimu, ir Baidenas, anot jų, yra daug artimesnis kinams. Tačiau Si Dzinpingas tyli, ir Pekinas sako, kad remiasi prielaida, jog rinkimų baigtį lems Amerikos teisinių procedūrų rezultatai. Atsižvelgiant į tai, kad teismai ilgai užtruks, Baidenas tikrai nesulauks tarptautinių sveikinimų su 78-uoju gimtadieniu, kurį jis švęs po dešimties dienų.
Vladimiro Putino tyla laikraštyje "The New York Times" buvo vadinama pirmuoju ženklu, kad Rusija ruošiasi "giliai priešiškiems santykiams" su naujuoju JAV prezidentu, juk 2016 metais Rusijos prezidentas pasveikino Trampą praėjus kelioms valandoms po pergalės. O dabar tyla — visa tai pranašauja įtemptus metus abiejų šalių santykiuose, rašo "The New York Times".
Čia viskas juokinga — argi abiejų šalių santykiai gali būti dar labiau įtempti? Į dabartinę jų būseną juos atvedė ne Trampas, o Amerikos globalistinis elitas, kuris, net vadovaujant dabartiniam prezidentui, kontroliavo ir Kongresą (atliekantį svarbų vaidmenį užsienio politikoje), ir pačią Amerikos valstybę, ir ne tik "giliąją". Ne, Putinas, reikia galvoti, tyli ne todėl, kad ruošiasi mūšiui su Baidenu, bet todėl, kad gerbia Trampą. Taip, žmogiškojo faktoriaus niekas nenustūmė į šalį.
Žinoma, pirmiausia yra pragmatiškas skaičiavimas — Rusijai natūraliai naudinga, kad Amerika kuo giliau įklimptų į vidinius ginčus. Šis požiūris neturi nieko bendro su kišimusi į JAV vidaus reikalus (nors mes turime visas teises tai daryti, vadovaudamiesi veidrodžio principu) — ne, tai tik akivaizdaus dalyko konstatavimas. Jei bet kokiu atveju prezidento rinkimų rezultatas sustiprins Amerikos vidaus prieštaravimus, tai Rusijai (kaip ir bet kurios kitos šalies valdžiai, kuri yra Amerikos priešas — pagal pačių JAV apibrėžimą) būtų juokinga neišnaudoti situacijos ir nesužaisti savo naudai. Jei pasirodys naudinga nesveikinti Baideno iki jo inauguracijos momento, taip ir bus padaryta.
Tikrai nebus tik radikaliausias žingsnis — Baideno prezidento teisėtumo nepripažinimas. Šitai teoriškai yra įmanoma. Jei sausio 20 dieną Baidenas bus paskelbtas prezidentu, o Trampas (su respublikonais ar be jų) nepripažins jo išrinkimo teisėtumo, Maskva turės pagrindo sakyti, kad kadangi rinkimai vyko su pažeidimais (be to, iki to laiko ne visi teisiniai procesai gali būti baigti), tai reiškia, kad JAV neturi teisėto valstybės vadovo. Tai gana amerikietiškas triukas, tačiau akivaizdu, kad Rusija nežais tokių žaidimų su JAV.
Nieko asmeniško, tiesiog mums tai nėra pelninga. Asmeninis požiūris atsiranda toliau — ir čia mes kalbame apie Putino požiūrį į Trampą. Akivaizdu, kad jo perrinkimas mums būtų naudingesnis ir atsižvelgiant į abu galimus antrosios kadencijos scenarijus. Ir jei Trampas sustiprės ir pradės sausinti "Vašingtono pelkę", tai yra, pagrindinę globalistų buveinę. Ir jei Trampo perrinkimas veda į skilimą Amerikoje — net iki dvivaldystės. Dabar antrosios Trampo kadencijos pasirinkimo vis tiek nereikėtų visiškai nurašyti: teismo procesą palaikys mitingai ir jo šalininkų veikla gatvėse — ir situacija gali tepti nebekontroliuojama "Vašingtono pelkėje".
Tačiau vargu ar Putinas lažinsis, kad Trampui pavyks apginti pavogtą pergalę. Neabejojama, kad ji buvo pavogta. Kaip Kremlius gali patikėti sąžininga pergale tų, kurie ketverius metus suko absoliučiai melagingą istoriją apie Rusijos intervenciją ir Trampo ryšius su Rusija? Argi gali nekilti abejonių dėl to, kad žmonės, surengę sąmokslą prieš išrinktą prezidentą (o Trampas buvo įkliuvęs į reples iškart po pergalės 2016 metų lapkričio mėnesį, nors jie sekė ir ruošėsi anksčiau), nesiims machinacijų, kad jis pralaimėtų ir kitus rinkimus? Sistema yra stipresnė už Trampą — vis dar stipresnė, kol nepradėjo daryti nepataisomas klaidas, viena iš jų, beje, galėtų būti Baideno "pergalė" — būtent tuo ir remiasi Kremlius. Bet tai teigiamai veikia asmeninį Putino požiūrį į Trampą — šaunuolis, nepasiduoda, kovotojas.
Abipusė simpatija tarp dviejų prezidentų neišaugo į jokius artimus žmonių santykius — per trejus su puse metų jie susitiko tik kelis kartus, dažniausiai ne vienudu ir pakeliui. Tačiau dar prieš asmeniškai susitikdamas Trampas su užuojauta ir pagarba kalbėjo apie Putiną — o derybų su juo patirtis tik patvirtino jo nuomonę. Trampas neseniai pavadino Putiną "pasaulinio lygio šachmatininku" ir pridūrė, kad Si Dzinpingas, Redžepas Erdoganas ir Kim Čong Inas gali būti priskirti tai pačiai kategorijai. Kas vienija visus keturis — be to, kad jie yra tikrai stiprūs geopolitiniai žaidėjai (kuriems stiprybės pirmiausia suteikia absoliuti savo šalių nepriklausomybė)?
Tai, kad jie neskuba sveikinti Baideno su pergale. Tačiau toje pačioje kalboje, kurioje jis kalbėjo apie šachmatininkus, Trampas sakė, kad Baidenas, jei taps prezidentu, negalės dirbti lygiomis sąlygomis su Putinu, Si, Erdoganu ir Kim — ir tai yra visiška tiesa.
Baidenas turėjo tik vieną ilgesnį susitikimą su Putinu — 2011 metų kovo 10 dieną, tačiau net ir jo metu jam pavyko užsiminti, kad pašnekovui daugiau nereikėtų kandidatuoti į Rusijos prezidentus. Si Dzinpingas (tuometinis KLR viceprezidentas), viceprezidentas Baidenas dar prieš dešimt metų nesėkmingai pasiūlė sukurti G2. Tai buvo Obamos-Baideno administracijos žaidimas siekiant pripratinti Kiniją prie atnaujintos Atlanto pasaulio tvarkos jaunesniosios partnerės vaidmens. Tai yra, Baidenas net tada nieko nepasiekė ir tik nukreipė savo "partnerius" prieš save ir JAV. Jei dabar jis taps JAV vadovu, jie, žinoma, susitvarkys su juo — bet jau kaip atviri oponentai.
Kaip geopolitinis žaidėjas Baidenas iš tikrųjų yra silpnas, nors už jo slypi galingiausia pasaulio mašina. Tačiau ji jau seniai neveikia ir stringa, ir jei jai pavyks nugalėti pakilusį Trampą, tai ši "pergalė" gali tapti paskutine. Taigi, tikrai nėra priežasties pasveikinti.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
