Aišku, kad Lietuvos laukia 4 metai tiesioginio Landsbergių klano valdymo. Tačiau ką tai reiškia konkrečiai? Į šį klausimą didžiąja dalimi atsako pati naujosios koalicijos sutartis — tad apie ją ir pakalbėkime...
Taigi, persiskaičius praėjusį ketvirtadienį (lapkričio 5 dieną) paskelbtos ir šį pirmadienį (lapkričio 9 dieną) pasirašytos koalicijos sutarties tekstą, jau nesunku apčiuopti pagrindinius būsimus naujosios vyriausybės veiklos akcentus...
Kokie jie yra?
1. Už abstrakčių frazių — konkretus rusofobijos ir amerikanofilijos intensyvinimas. Koalicijos sutartyje po I skirsnio apie "Bendruosius principus" (kurie apibrėžia koalicijos dalyvių tarpusavio santykius ir įsipareigojimus) eina II, pavadinimu "Koalicijos vertybiniai įsipareigojimai". Jame vyrauja abstrakčios frazės apie "laisvę ir atsakomybę", "žmogaus teises" ir pan., kuriais neoliberaliam kursui siekiama suteikti "patrauklų", atseit, "už viską, kas gera, prieš viską, kas bloga", veidą. Bet jau čia nesunku įžvelgti tikrąją naujosios vyriausybės esmę, antai štai, kas rašoma dėl užsienio politikos:
"2. 6. Vertybinė užsienio politika. Aktyviai pasisakysime prieš bet kokius žmogaus teisių bei demokratinių laisvių pažeidimus ir ginsime kovojančius už laisvę visame pasaulyje — nuo Baltarusijos iki Taivano. Užtikrinsime užsienio politikos transatlantinių santykių tęstinumą ir įgyvendinsime Nacionalinį susitarimą dėl gynybos. Gilinsime Lietuvos įsitraukimą ir aktyvesnį dalyvavimą formuojant ES politiką."
Taigi, iš esmės pasisakoma už tolimesnį "spalvotųjų revoliucijų" rėmimą (pridurkime, kad cituojamosios sutarties 4.3. punkte žadama "absoliuti" Baltarusijos Astravo AE blokada) ir apskritai visapusišką dėjimąsi prie JAV-NATO-ES imperijos vykdomų neokolonijinės agresijos aktų. Be abejo — ir apie kuo didesnį integravimąsi į tą pačią imperiją.
Tiesa, tokia linija buvo ir prie LVŽS, ir apskritai visos "nepriklausomos" Lietuvos egzistavimo laikotarpiu. Bet galime neabejoti, kad prie tiesioginio Landsbergių klano valdymo, visa tai bus vykdoma su dar didesniu uolumu...
2. Neoliberalizmas ekonomikoje ir socialinėje sferoje. Nors III koalicijos sutarties skirsnyje, "Svarbiausi koalicijos prioritetai", kur skelbiami ekonominės ir socialinės politikos tikslai, netrūksta gražbylysčių, bendra tendencija visgi turėtų būti aiški (žvelgiant tiek į TS-LKD, tiek į Liberalų sąjūdžio bei Laisvės partijos programas bei istoriją): valstybinės išlaidos, kurias LVŽS kreipdavo labiau pašalpoms ir šiaip socialinei sferai palaikyti, naujoji vyriausybė perves stambaus kapitalo, ir taip pat privačių mokyklų (taigi, Landsbergių šeimos verslo...) rėmimui; yra užuominų ir į sveikatos apsaugos privatizavimą.
Žodžiu, pirmenybė bus teikiama maksimaliam kapitalo pelnui. O darbo žmogus palauks. Pridėkime prie to dar besiartinančią krizę — ir gausime tikrai "neblogą" kokteilį...
3. Antitarybinės, antikomunistinės politikos stiprinimas. Nors visas 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos respublikos identitetas faktiškai formuojamas antitarybiškumo, antikomunizmo ir rusofobijos pagrindu, vis dėlto, įstatymu kovoti prieš tarybinę istoriją ir "komunizmo šmėklą", kaip įprasta, tesiima konservatoriai (pavyzdžiui, 170-2 BK str. — konservatorių "kūdikis"). Ir tai aiškiai patvirtinama V koalicijos sutarties skirsnyje — "Atskiriems koalicijos partneriams ypatingai aktualių klausimų sąrašas":
"5.2.1. Įstatymų pakeitimai, leidžiantys užtikrinti viešųjų erdvių dekomunizavimą."
Nesunku numanyti, kad čia pirmiausia taikomasi į rašytojo-komunisto, lietuvių literatūros klasiko Petro Cvirkos paminklą Vilniaus miesto centre. Tačiau tikėtina yra ir tai, kad už tokių "įstatymų pakeitimų" siekių slypi ir siekis suintensyvinti kovą su tarybinių karių kapinėmis ir apskritai su Lietuvoje likusiais 1941–1945 metų Didžiojo Tėvynės karo atminimo ženklais.
Taigi, bus einama link dar griežtesnės "istorijos politikos", o paprasčiau šnekant — valstybinio lygio istorijos klastojimo ir, atitinkamai, Lietuvos ir lietuvių tautos mankurtizavimo politikos.
4. Vaivorykštinis fašizmas: lengvieji narkotikai, LGBT ir juvenalinė justicija. Aukščiau cituotame V koalicijos sutarties skirsnyje, be kita ko, randame ir punktus dėl lengvųjų narkotikų legalizavimo, vienalyčių partnerysčių įvedimo ir liūdnai pagarsėjusios Stambulo sutarties ratifikavimo.
Cituoju paeiliui:
"5.2.5. Įstatymų pakeitimai, panaikinantys baudžiamąją atsakomybę už psichoaktyvių medžiagų nedidelio kiekio turėjimą be tikslo platinti."
Toliau:
"5.2.6. Įstatymų pakeitimai, leidžiantys įteisinti lyčiai neutralią partnerystę, grindžiamą tarpusavio atsakomybe bei savanorišku apsisprendimu prisiimti teises ir pareigas."
Ir galiausiai:
"5.2.7. Stambulo konvencijos ratifikavimas Seime."
Pirmieji du iš trijų čia pacituotų punktų — tai Laisvės partijos pagrindiniai programiniai akcentai, sakykime, toji politinė "vizitinė kortelė", kuria jie kreipiasi į vakarietiško ultraliberalizmo, vartotojiškos pseudokultūros ir šiaip miesčioniškumo dvasios nuodais apsikrėtusius Vilniaus bei kitų didmiesčių jaunimo sluoksnius.
O vienalytės partnerystės, be to, tėra startinė pozicija arba, sakykime, "Trojos arklys", atitinkamoms jėgoms siekiant homoseksualių "santuokų" įvedimo. Ir Laisvės partija to net neslepia — bėda tik ta, kad Lietuvoje šiam siekiui įgyvendinti reikėtų pakeisti galiojančios 1992 metų Konstitucijos 38-ąjį straipsnį.
Tuo tarpu Stambulo konvencija — tai tarptautinio LGBT judėjimo, kraštutinio feminizmo ir puolimo prieš tradicinės šeimos instituciją dalis, kurią ratifikuodamos, valstybės faktiškai įsipareigoja vykdyti vakarietiško stiliaus juvenalinę justiciją.
Taigi, štai kokie yra naujosios TS-LKD, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos koalicijos siekiai: papildomai jų komentuoti tikriausiai nereikia. Pridurčiau nebent tai, kad ("Delfių" ir pan. propagandos kanalų kurstomi) visokie politiniai nesubrendėliai verkšlendavo, kad 2016–2020 metų LVŽS vyriausybės būta "draudimų vyriausybės" ir štai, tikriausiai dabar galvoja galų gale išsirinkę "laisvės", žodžiu, nebe draudimų, o leidimų vyriausybę...
Ir tikriausiai taip: ši, 2020–2024 metų vyriausybė, kurią formuoja konservatoriai ir liberalai, bus visiškos laisvės vyriausybė, visiško leidimo veikti vyriausybė... Tiktai kokios laisvės ir kokio leidimo? Na, tai jau matyti iš jų skelbiamų siekių — taigi, jei turėjome draudimų vyriausybę, be savo gausių ydų, vis dėlto varžiusią kai kurių klanų grobuoniškus instinktus, dabar turėsime vyriausybę, kurios tikslai sueina į vieną pagrindinį momentą — laisvę niekšams daryti niekšybes.
Štai kas mūsų ir laukia ateinančius 4 metus. Tokia, atseit, laisvė, tokia perspektyva. Kiek ji kainuos ir taip smarkiai nukraujavusiai šaliai ir tautai — pamatysime su laiku.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
