VILNIUS, lapkričio 14 — Sputnik. Visata laikui bėgant tampa vis karštesnė, ir ji toliau kaista. Mokslininkai padarė išvadą, kad per pastaruosius dešimt milijardų metų galaktikų temperatūra žymiai pakilo. Darbas buvo paskelbtas žurnale "Astrophysical Journal".
Tyrėjai naudojo naują metodą, leidusį įvertinti dujų, esančių skirtingais atstumais nuo Žemės, tai yra, skirtingo amžiaus, temperatūrą. Kaip pagrindą jie paėmė duomenis apie raudonąjį poslinkį, gautą iš Sloano skaitmeninio dangaus apžvalgos ir Europos kosmoso agentūros "Planck" astronominio palydovo stebėjimų.
Raudonojo poslinkio dydis rodo, kaip ilgėja šviesos bangos dėl Visatos išsiplėtimo. Kuo toliau yra šviečiantis objektas, tuo ilgesnė jo banga ir senesnė jo kilmė. Autoriai įvertino dujų susikaupimo, matomo mikrobangų šviesos vaizduose iki 10 milijardų šviesmečių nuotolyje, raudonąjį poslinkį.
Naudodami temperatūros nustatymo pagal šviesą metodą, mokslininkai įvertino vidutinę dujų tolimose ankstyvosios Visatos dalyse temperatūrą ir palygino ją su temperatūra arčiausiai mūsų esančiose kosmoso dalyse.
"Mes matavome temperatūrą per Visatos istoriją, — Amerikos Džonso Hopkinso universiteto pranešime spaudai pateikiami vieno iš tyrimo autorių, fizikos ir astronomijos profesoriaus Briso Menaro (Brice Ménard) žodžiai. — Laikui bėgant, visos galaktikų sankaupos tampa vis karštesnės, nes jų gravitacija priraukia prie jų vis daugiau dujų".
Tyrėjai nustatė, kad laipsniškai didėja dujų temperatūra nuo senų galaktikų iki jaunų. Šiuolaikinių galaktikų grupių vidutinė temperatūra yra apie du milijonai Kelvinų. Tai dešimt kartų karščiau nei prieš dešimt milijardų metų ir keturis kartus karščiau nei Saulės vainike.
Pasak mokslininkų, Visatos atšilimas neturi nieko bendro su Žemės klimato atšilimu. Tai yra gravitacinės traukos padarinys, kurį savo laiku numatė teorija, pagal kurią didelio masto Visatos struktūra susidaro dėl tamsiosios medžiagos ir dujų gravitacinio kolapso.
"Įsivaizduokite, kad visi šie dujų atomai įsisavinami į galaktikas kaip begalė meteoroidų, prasiskverbiančių į Žemės atmosferą, kuriuos mes suvokiame kaip krintančias žvaigždes, — paaiškina Menaras. — Jie pagreitėja, nes sunkio jėga traukia juos link Žemės paviršiaus, ir įkaista dėl trinties su atmosfera prieš sudegimą. Šį gravitacinių jėgų sukeliamą kaitinimo modelį galima pritaikyti visoms galaktikoms, galaktikų grupėms ir didesnėms struktūroms".
"Mūsų tyrimas yra tiesioginis 2019 metų Nobelio fizikos premijos laureato Džimo Piblzo pagrindinio darbo, kuriame išdėstyta didelio masto Visatos struktūros formavimo teorija, patvirtinimas, — priduria pirmasis autorius Ji-Kuanas Čanas (Yi-Kuan Chiang), Ohajo valstijos universiteto Astronomijos dalelių kosmologijos ir fizikos centro mokslo darbuotojas. — Visatai vystantis, gravitacija sujungia tamsiąją medžiagą ir dujas į galaktikas ir galaktikų grupes. Atsparumas tuo metu yra toks stiprus, kad dujos vis labiau įkaista".
Kitaip tariant, Visata kaista dėl natūralaus galaktikų ir tarpgalaktinių struktūrų susidarymo proceso.
