Būsimo prezidento Baideno sosto kalbos galima nesiklausyti ir neskaityti: ponia Klinton viską suformulavo aiškiais ir nedviprasmiškais žodžiais, o atsižvelgiant į "Klinton klano" vietą realiame Amerikos politikos reitinge — tikimybė įgyvendinti šią konkrečią strategiją yra labai didelė.
Paradoksaliausia netapusios "Madame President" (taip ji save vadino) tekste yra tai, kad ši programa yra holistinis, didelis ir išsamus pripažinimas, kad Donaldas Trampas buvo teisus. Donaldas Trampas, net jei ir baigs gyvenimą už grotų (o tai labai tikėtinas scenarijus), gali priskirti sau neįtikėtiną pasiekimą — jis sulaužė JAV istorinę eigą ir net tuos, kurie greičiausiai ateis į valdžią pasinaudoję balsais iš Amerikos kapinių, jau yra priversti kurti savo užsienio ir net vidaus politiką, be kita ko, sutelkdami dėmesį į tuos atskaitos taškus, kuriuos ekscentriškas Niujorko milijardierius įnešė į Amerikos politinį diskursą.
Nepaisant ritualinės (ir gana emocingos) 45-ojo JAV prezidento kritikos, ponia Klinton atkreipia dėmesį į problemas, kurias demokratai anksčiau pageidavo ne tik ignoruoti, bet ir paneigti:
"Abiejų partijų administracijos jau seniai neįvertino ekonominės politikos (kalbant apie ekonominę politiką — Sputnik) Nacionalinio saugumo pasekmių, kurios susilpnina strategiškai svarbias pramonės šakas ir nukreipia svarbias gamybos grandines į užsienį. Dėl akivaizdžių priežasčių užsienio politikos bendruomenė (t. y. Valstybės departamentas, prezidento patarėjai užsienio politikos klausimais, ekspertų grupės ekspertai — Sputnik) sutelkė dėmesį į tai, kaip nauji prekybos susitarimai sustiprins aljansus ir padidins Amerikos įtaką besivystančiose šalyse, kai respublikonai trukdė remti darbuotojus, kurti darbo vietas ir investuoti į namuose labiausiai nukentėjusias bendruomenes", — rašo Klinton.
Jei ne replika respublikonams, kurie iš tiesų buvo gana neatsakingi dėl ekonominės globalizacijos pasekmių, būtų galima pagalvoti, kad šią ištrauką parašė vienas iš kalbų kūrėjų Donaldui Trampui, kuris visą savo politinę karjerą kūrė kaltinimais demokratams ir respublikonnams tuo, kad jie sąmoningai nukreipė amerikiečių darbo vietas ir gamybos įrenginius į Kiniją, o tai sukūrė situaciją, kurioje Pekinas gali konkuruoti su Vašingtonu kovoje dėl lyderystės pasaulyje.
Amerikietiško stiliaus globalizacija yra mirusi, nes ją sunaikino Trampas, o dabar net pagrindinis demokratų partijos politikas į savo programos tekstą įtraukia Trampo klišes ir nurodo Kiniją kaip grėsmę JAV nacionaliniam saugumui — ne tik karinę, bet ir (visų pirma) ekonominę.
Verta paminėti, kad Hilarės Klinton programoje daugiau dėmesio skiriama kovai su Kinija nei kovai su Rusija, nors daugeliu atvejų pagrindinių JAV priešų paminėjimas jos tekste yra atskirtas kableliais. Bent jau tikslų nustatymo lygmenyje negali būti nė kalbos apie bet kokį "visų jėgų sutelkimą Rusijai". Visa diskusija pagrįsta būtinybe nutolti nuo Šaltojo karo klišės ir rasti tinkamą būdą, kaip užgniaužti visų pirma Kiniją, o Rusiją — šalia jos.
Tačiau, atkreipiant dėmesį į tam tikrus Trampo sąlygotus pokyčius demokratiniame politiniame diskurse, negalima nepastebėti geležinio nuoseklumo išlaikant orientaciją tik į konfrontaciją — vertinant ponios Klinton tekstą, taikaus sambūvio su Kinija ir Rusija idėja, jau nekalbant apie bendradarbiavimą kai kuriose pagrindinėse srityse, jai net neateina į galvą.
Net diplomatiją buvęs Valstybės departamento vadovas suvokia pirmiausia kaip įrankį, kuris suteikia patogesnę jėgos spaudimo galimybę. Pavyzdžiui, kritikuodama Trampo administraciją dėl nesugebėjimo dirbti su sąjungininkais, ji pateikia šį puikios diplomatijos pavyzdį:
"Atnaujintas įsipareigojimas diplomatijai sustiprintų karines JAV pozicijas. JAV aljansai yra turtas, kuriam negali prilygti nei Kinija, nei Rusija, ir leidžiantys Vašingtonui išlaikyti valdžią visame pasaulyje. Pavyzdžiui, kai buvau valstybės sekretorė, mes susitarėme dislokuoti 2500 JAV jūrų pėstininkų Šiaurės Australijoje, netoli ginčijamų jūrų kelių Pietų Kinijos jūroje".
Apskritai pasaulis pamatys, kaip bus performuojamos duoklės, kurias JAV bando išplėšti iš savo vasalų, ir jei Trampas (kaip tikras verslininkas) pirmenybę teikė mokėjimui grynaisiais pinigais (todėl Klinton kaltina jį pavertus NATO "reketo" verslu), tai rafinuotesnis demokratinės valdžios požiūris yra tas, kad vasalai mokės tiek pinigais, tiek, galima sakyti, natūra — veiksmais, kurie gali padėti JAV įgyti tam tikrą karinį pranašumą prieš Kiniją ar Rusiją.
Tačiau yra gerų naujienų: bent jau deklaratyviu lygmeniu Baideno administracijos "pilkoji kardinolė" pasisako už, kiek įmanoma, vengimą "atsitiktinio" branduolinio karo su Kinija ar Rusija, kas, atsižvelgiant į tai, kad Baideno administracijoje yra tam tikras skaičius visiškai pakvaišusių "vanagų", negali nedžiuginti.
Kalbėdama apie naujų įprastų ginklų sistemų būtinybę, Klinton pabrėžia, kad šiuos "pajėgumus turi lydėti mechanizmai, leidžiantys konsultuotis su Kinija ir Rusija, siekiant sumažinti tikimybę, kad ilgalaikė tradicinė ataka bus klaidinga dėl branduolinio smūgio, o tai gali sukelti katastrofišką eskalaciją." Žinoma, gerai, kad Vašingtonas tikriausiai pasistengs, kad toks mechanizmas veiktų, tačiau Amerikos valdžia (kalbanti su mumis buvusios valstybės sekretorės balsu) savo geopolitinių interesų gynimu naudojant raketų ir bombų (nors ir ne branduolinius) smūgius negali sukelti teigiamų emocijų.
Visavertis Amerikos "giluminės valstybės" sugrįžimas prie Amerikos politinės, karinės ir diplomatinės mašinos valdymo svertų netaps pasauline apokalipse, tačiau planetoje tikrai nebus ramybės: JAV bandys susigrąžinti tam tikrus gamybos pajėgumus į savo teritoriją, o geopolitiniai oponentai aktyviai bandys spaudimą kariniais ir diplomatiniais metodais. Ir jei kyla rimtų abejonių dėl Baideno administracijos galimybių grąžinti JAV ekonomiką į orientaciją į pramoninę gamybą, tuomet negali būti jokių abejonių, kad Amerikos karinė mašina mielai grįš prie kruvinų nuotykių tęsinio visame pasaulyje.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
