Tarptautinis karo tribunolas Niurnberge (Vokietija) buvo įkurtas TSRS, JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos iniciatyva, kad ištirtų nacistinės Vokietijos vadovybės nusikaltimus. Prie šios iniciatyvos prisijungė dar 19 šalių — Antihitlerinės koalicijos narės.
Niurnbergo procesas, dažnai vadinamas "Istorijos teismu", prasidėjo 1945 metų lapkričio 20 dieną ir truko beveik metus — iki 1946 metų spalio 1 dienos. Prieš tribunolą pasirodė 24 kaltinamieji, kurie buvo aukščiausios nacistinės Vokietijos vadovybės dalis. Visi 403 teismo posėdžiai buvo atviri. Jo darbą plačiai nušvietė pasaulio spauda, buvo vykdoma tiesioginė transliacija.
Vyriausiuoju teisėju buvo paskirtas Didžiosios Britanijos atstovas lordas Džefris Lorensas. Iš TSRS tribunolo nariu buvo patvirtintas Tarybų Sąjungos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojas Ionas Nikitčenka, iš JAV — buvęs šalies generalinis prokuroras Frensis Bidlas, iš Prancūzijos — baudžiamosios teisės profesorius Anris Donedjė de Vabras.
Kiekviena iš keturių šalių į teismą pasiuntė savo pagrindinius kaltintojus, jų pavaduotojus ir padėjėjus, kurie buvo atsakingi už pagrindinių nacių nusikaltėlių veikų tyrimą ir patraukimą baudžiamojon atsakomybėn. Procesas buvo pagrįstas visų tribunole atstovaujamų valstybių procesinių tvarkų deriniu. Sprendimai buvo priimami balsų dauguma.
Pasaulį sukrėtė proceso metu išsakyti faktai apie žiaurius eksperimentus su žmonėmis, apie masinį specialių preparatų naudojimą žudymui, apie vadinamuosius dujinius furgonus, apie galingas deginimo krosnis, be perstojo veikiančias dieną ir naktį. Sovietų prokuratūra teisėjams perdavė perdirbtos žmogaus odos ir muilo, pagaminto iš žmogaus kūno, mėginius. Sunkiai suvokdami, kas vyko, teisėjai ėmė įtarinėti sovietų teisininkus perdėjimu: taigi teisėjas Parkeris negalėjo patikėti, kad sargybiniai šaudė vaikus koncentracijos stovyklose. Po 45 minučių chronikos iš stovyklų peržiūros Parkeris tris dienas išgulėjo lovoje. Sovietų pusės pateiktas vaizdo įrašas išsklaidė abejones, kad istorijos apie vokiečių okupaciją Rytuose buvo perdėtos.
Iš tų, kurie buvo pripažinti kaltais dėl sunkių nusikaltimų pasauliui ir žmonijai, 12 kaltinamųjų buvo nuteisti mirties bausme pakariant: Geringas, Ribentropas, Keitelis, Kaltenbruneris, Rozenbergas, Frankas, Frikas, Štreicheris, Zaukelis, Zeisas-Inkvartas, Bormanas, Jodlis. Likusieji turėjo atlikti laisvės atėmimo bausmes iki gyvos galvos arba praleisti ilgus metus kalėjime. Teismas taip pat pripažino SD, gestapą, Vokietijos nacionalsocialistų partiją ir SS nusikalstamomis organizacijomis.
Mirties bausmės buvo įvykdytos 1946 metų spalio 16-osios naktį Niurnbergo kalėjimo pastate. Geringas nusinuodijo kalėjime prieš pat egzekuciją.
Niurnbergo tribunolas sukūrė teismingumo precedentą tarp aukštų valstybės valdininkų tarptautiniame teisme.
