Abu prezidentai pabrėžė tarpusavio konsensusą tiek vadinamosios "Rytų partnerystės" (t. y. JAV-NATO-ES imperinės ekspansijos į Ukrainą, Baltarusiją, Moldaviją ir t. t.), tiek "euroatlantinės integracijos" (t. y. NATO, JAV karių dislokavimo regione) klausimais. Lietuvos ir Lenkijos ekonominius, infrastruktūrinius ryšius, taipogi.
Ir šiuo požiūriu, konsensusas neabejotinas: tiek Lietuva, tiek Lenkija (nors toli gražu ne lygiaverčiais pagrindais...) yra vienos ir tos pačios Rytų Europoje formuojamos antirusiškos buferinės zonos sudedamosios dalys, vieningai remiančios "spalvotas revoliucijas" (pavyzdžiui, 2014 metais Ukrainoje, 2020 metais — Baltarusijoje), taipogi vieningai aptarnaujančios NATO, taigi, Jungtinių Valstijų, interesus regione.
Lenkija prieš ES, Lietuva — tarp judviejų
Tačiau šiai, atrodytų, vieningai Lietuvos ir Lenkijos laikysenai, šešėlį meta paskutiniu laiku Lenkijoje įsižiebę neramumai ir ES — kuriai Lietuva paprastai liokajiškai paklūsta — reakcija į juos...
Apie ką kalba?
Lenkijos valdančioji "Teisės ir teisingumo" partija (kurios kandidatu tiek 2015 m., tiek 2020 m. rinkimuose buvo ir pats Duda) — panašiai kaip Vengrijoje šeimininkaujanti Viktoro Orbano komanda — vykdo ES nepatinkančią konservatyvią politiką, kurios naujausiu ir, galbūt, neatleistinu, akibrokštu liberalų požiūriu tapo ypatingai griežtai moterų teisę į abortą apribojęs įstatymas.
ES vadovybė į tai atsakė, pristatydama 2021-2027 metų ES biudžetą ir valstybių-narių ekonominiam atsigavimui nuo vadinamosios COVID-19 pandemijos skirtus 750 mlrd. eurų, paskirstant lėšas pagal tai, kaip konkrečios valstybės laikosi, būk tai, "teisinės valstybės" ir "demokratijos" principų: su aiškia potekste, kad šių principų (arba, sakykime, "europietiškos" jų interpretacijos...) nesilaiko būtent Lenkija ir Vengrija.
Todėl Lenkija su Vengrija, žodžiu — vadinamosios Vyšegrado šalys — pirmadienį (lapkričio 16 dieną) kartu blokavo naująjį ES biudžetą. Tokiu būdu Lenkijos ir ES konfliktas, dar anksčiau besireiškęs sankcijomis prieš Lenkiją, pereina į aukštesnį lygį.
Ir taip "nepriklausoma" Lietuva patenka į gana nepatogią situaciją: viena vertus, reikalinga Lenkija (nes reikalingi tiek ekonominiai, tiek kariniai ryšiai), kita vertus — kaipgi su ES, kurios viršūnės juk reikalauja Lenkiją bausti dėl, atseit, nedemokratiškos vidaus politikos?
Nausėda — už Lenkiją, landsbergistai — už ES
Ir ties šiuo momentu atsiskleidžia prieštaravimai pačios Lietuvos valdančiųjų sluoksnių viduje...
Štai, Dudos vizito metu Nausėda iš esmės pareiškė palaikantis Lenkiją ir taip vadinamų "žmogaus teisių" klausimų — kuriuos labiausiai akcentuoja ES — per daug nekėlė; įsidėmėtina, kad analogiškos, sakykime (Lenkijos ir ES nesutarimų kontekste), prolenkiškos pozicijos laikėsi ir LŽVS vyriausybės premjeras, Saulius Skvernelis, dar šį rudenį pasisakęs prieš bet kokias sankcijas kaimyninei valstybei.
Tačiau LŽVS keičia kita, TS-LKD, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos koalicinė vyriausybė; ir nors susitikime su pastarajai atstovaujančia Ingrida Šimonyte Duda neatsisakė diplomatinių reveransų, aiškus reikalas, kad su šia kompanija tokio konsensuso (dėl nesutarimų su ES ir vidaus reikalų), koksai galėjo būti anksčiau, Lenkijos valdantieji neras.
Ir Šimonytė, ir į URM vadovo postą keliamas Gabrielius Landsbergis gi pabrėžia ne tik Lenkijos strateginę reikšmę dabartiniam Lietuvos kursui, bet ir minėtąsias "žmogaus teisių" problemas, žodžiu — išreiškia savo pasirengimą vykdyti ES viršūnių siunčiamą "fas" komandą...
Jei Lietuvos pozicija Lenkijos atžvilgiu ir keistųsi, nereikia turėti iliuzijų, kad tai kažką keistų kaimyninio krašto viduje (šios ES provincijos geopolitinis svoris akivaizdžiai per menkas). Ir nors TS-LKD, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos simpatijos aiškiai yra ne Lenkijoje valdančiosios "Teisės ir teisingumo" partijos, bet visokių gatvėse protestuojančių feminisčių ir "vaivorykštinių" aktyvistų pusėje, vis dėlto nereikia manyti, kad čia bus kažkoks dramatiškas susidūrimas: abipusis (tiek ekonominis, tiek karinis) interesas čia pernelyg svarbus. Ir todėl šių prieštaravimų paaštrėjimą reikėtų palikti po didžiuliu klaustuku.
Bet nereikėtų jų ignoruoti: čia juk atsiskleidžia tie Vakarų (ir jiems tiesiogiai pavaldžių kraštų) vidiniai politiniai, ideologiniai prieštaravimai, kurie dabar ant akių atsiskleidžia Jungtinėse Valstijose: konservatyvioji Lenkija šiame kontekste atstovauja tai linijai, kaip Donaldas Trampas (taigi: pramoninio, nacionalinio kapitalo interesams), tuo tarpu Lietuvos landsbergiečiai — kaip ir ES viršūnės — linijai, analogiškai Džo Baideno idėjoms (taigi: finansinio, globalistinio kapitalo interesams puoselėti).
Ir šiuos prieštaravimus, šiuos kontrastus, kuriuos parodė reakcijos į Lenkijos lyderio vizitą, privalu turėti omenyje: jie tikrai turi reikšmę ir, galų gale, sunku net pasakyti, kokių bus posūkių bei pokyčių būsimoje jų tarpusavio dinamikoje. Tiek Lenkijoje, Lietuvoje ir Rytų Europoje, tiek visame pasaulyje.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
