VILNIUS, lapkričio 28 — Sputnik. Kalbama apie Türkmen-Karahöyük piliakalnį Turkijoje, vieną masyviausių bronzos amžiaus paminklų. Jei hipotezė pasitvirtins, tai taps didžiausiu archeologiniu atradimu, kuris nušvies hetitų tautų likimus. RIA Novosti medžiagoje rašo autorė Tatjana Pičugina.
Laikina sostinė
Bronzos amžiuje centrinę šiuolaikinės Turkijos dalį užėmė hetitų karalystė — didžioji imperija, prilygstanti Senovės Egiptui ir Asirijai. Jos sostinė Hatušas, kuri yra šalies centro, iš šiaurės saugojo Juodoji jūra. Iš ten karaliai sprendė pavaldžių tautų likimą, nustatinėdavo vidaus ir užsienio politiką.
XIII a. pr. Kr. Hetitų karalystė pasiekė valdžios viršūnę, aktyviai plėtėsi į pietus, rytus ir vakarus. Kaip tapo žinoma iš dokumentų, maždaug 1280 metais karalius Muvatalis II sostinę iš Hatušos perkėlė į Tarhuntašą, į neseniai prijungtas "žemutines žemes".
Karaliaus sprendimas buvo sukritikuotas, ir po trijų dešimtmečių rūmai, valdomi vyriausio Muvatalio Muršilio III sūnaus, grįžo atgal. Staigaus ir keisto sostinės perkėlimo priežastys vis dar nežinomos. Tekstuose yra užuomina apie religinį pagrindą: Hatušas buvo laikoma prakeikta vieta. Galbūt tam įtakos turėjo politiniai ir strateginiai aspektai — viskas komplekse.
Hatušas buvo atrastas XIX amžiuje netoli šiuolaikinio Bogazkalės kaimo. Kasinėjimai ten buvo atliekami daugiau nei šimtą metų. Dabar tai yra UNESCO saugoma archeologinė vietovė. Tarhuntašas niekada nebuvo rastas.
Hartapu mįslė
Hetitų tekstuose Tarhuntašas yra Konijos lygumoje — dabar ten šiuolaikinė Turkijos yra to paties pavadinimo provincija. Konija — balta dėmė archeologams. Pirmasis žvalgymas buvo atliktas 2019 metais, vadovaujant Jamesui Osbornui iš Rytų istorijos instituto Čikagos universitete ir Mišeliui Masui iš Britanijos instituto Ankaroje. Jie atrado daugiau nei šimtą perspektyvių kasinėjimų vietų, tarp kurių yra didžiulis Türkmen-Karahöyük piliakalnis.
Jo plotas: 125 hektarai, tai galima palyginti su Hatuša. Aplink — derlinga lyguma, galinti pramaitinti daug žmonių. Atliekant archeologinius tyrimus, ten buvo rasta hetitų stiliaus keramikos dirbinių. Mokslininkai mano, kad tai Tarhuntašas.
Netoli nuo piliakalnio, irigaciniame kanale, vietinių gyventojų nurodymų dėka, archeologai atrado akmeninę stelą. Ant jo užrašas, užrašytas Luvių hieroglifais, pasakoja apie didį Hartapu karalių, kuris užkariavo Muškos (Frygia) šalį ir užkariavo dar trylika karalysčių. Jo vardas yra minimas keliuose Luvių tekstuose, išraižytuose Kyzildago ir Karadago kalnynų masyvuose netoli Türkmen-Karahöyük. Galbūt tai yra ritualiniai kompleksai, kurie dažnai buvo organizuojami šalia senovės sostinių.
Hartapu — paslaptingas personažas istorikams. Sprendžiant iš užrašų, jis galėjo vadovauti XII amžiuje prieš mūsų erą pradžioje. Sosto vardas Muršilis kalba apie priklausymą hetitų karalių dinastijai. Tačiau bareljefe jis pavaizduotas kaip Naujos Asirijos karalius, kas nurodo į VIII a. pr. Kr. Osbornas ir jo kolegos linkę link šios datos, atsižvelgiant į laiško ypatumus ant rastos stelės. Šalies, kurią valdė Hartapu, pavadinimas niekur neminimas. Tačiau viename iš uolų tekste yra hieroglifas, žymintis griaustinio dievą Tarkhuntą — Tarhuntašo globėją.
Kultūros vertėjai
Hetitai — indoeuropiečių kilmės žmonės. Jie turi bendras šaknis su daugeliu Europos etninių grupių, įskaitant slavus. Jie atvyko į Anatoliją III tūkstantmečio prieš mūsų erą pabaigoje, išvijo hūtus ir atsidūrė tarp semitų, šumerų ir Šiaurės Kaukazo gyventojų. Hetitai buvo labai imlūs užsienio kultūrai, įsisavino ir transformavo vietines tradicijas.
"Apie hutus žinome per hetitus, jų išdėstyme taip pat žinomi huritų mitai. Jie perdirbo šumerų ir akkadų tekstus. Yra įrodymų, kad didžioji senovės graikų literatūra išaugo iš hetitų paveldo. Hetitai yra unikalūs tuo, kad yra savo eros kultūros tarpininkai", — sako Marija Molina, hetitų kalbos specialistė iš Rusijos mokslų akademijos Kalbotyros instituto.
Iš pradžių hetitai pagerbė tik keletą indoeuropiečių dievybių. Bet Anatolijoje, tiesiogine prasme per šimtą metų, jų skaičius padidėjo, į savo panteoną įkūrus vietinius stabus. Jie buvo vadinami tūkstančio dievų žmonėmis, priduria tyrinėtoja.
Hetitų kalba buvo oficiali rūmų kalba, ja buvo surašyti dokumentai ir laiškai. Tai buvo užfiksuota ant molio lentelių antraštis. Tuo pačiu metu archeologai taip pat susiduria su užrašais Luvių kalba. Dabar vis daugiau įrodymų rodo, kad ši kalba buvo plačiai paplitusi tarp hetitų. Yra versija, kad karaliai buvo iš Luvių — giminės indoeuropiečių. Tai rodo ir Luvių šaknys Muvatalio varde.
Skirtingai nuo hetitų, Luvių kalba yra mažiau ištirta ir iššifruota. Tuo tarpu ryšys tarp luvų ir hetitų labai domina mokslininkus. Faktas yra tas, kad geležies amžiaus pradžioje hetitų imperija tiesiogine prasme išnyko. Šis laikas vadinamas "bronzos žlugimu". Krizė prasidėjo visuose Viduriniuose Rytuose, ieškodami geresnio gyvenimo, žmonės buvo pašalinti iš savo namų. Valdovai su savo palyda paliko Hatušą, pasiėmę tai kas vertingiausia. Netrukus pasirodė "Jūros tautos", kurios plėšė ir padegė tuščią miestą.
"Greičiausiai hetitai nukeliavo į Sirijos šiaurę. Bet kokiu atveju, išnykus imperijai, po trijų "tamsių amžių" ten susikūrė karalystės, kurių gyventojai pasivadino hetitais ir rašė Luvių hieroglifais. Šiuo požiūriu Tarhuntašo — matyt, kai kurios Luvių vidinės valstybės sostinės — kasinėjimai yra labai įdomūs", — apibendrina Marija Molina.
Ateinančiais sezonais archeologai planuoja atlikti geofizinį Türkmen-Karahöyük piliakalnio skanavimą ir gręžimą, kad būtų galima tiksliau įvertinti miesto dydį ir jo struktūrą, taip pat apibrėžti būsimų kasinėjimų vietą.
