Aišku, pastarojo simpatijas Šimonytei nuspėti nebūtų sunku ir šiaip: gi Užkalnis priklauso prie tų, atseit, labiausiai "civilizuotų" ir "rafinuotų" Vakarų "vertybių" puoselėtojų Lietuvoje, kuriems šios, TS-LKD, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos koalicinės vyriausybės atėjimas atrodo tiesiog išganingas.
Tačiau Užkalnis, netverdamas savo džiaugsme, paskyrė šiai temai ir atskirą straipsnį, pavadinimu "Kokia bus Lietuva prie Šimonytės".
Šiame nedidelės apimties opuse, nei sistemingos Šimonytės formuojamos vyriausybės, nei jos programinių nuostatų (kurių bendrą vaizdą jau turime pasirašytoje koalicinėje sutartyje) analizės nerasime: tai verčiau yra paties Užkalnio išankstinio naujosios vyriausybės vertinimo, jo vilčių bei lūkesčių savotiškas išdėstymas...
Po kelių narciziškų replikų, Užkalnis iš karto duoda suprasti, kad Šimonytėje atpažįsta sau giminingą sielą:
"Aš nesu panašus į Šimonytę, o ji, manau, gal ir nenorėtų būti panaši į mane. Aš joje matau tik vieną didžiulį ir labai svarbų bruožą, kuris mus vienija, ir tas bruožas yra ir jėga, ir silpnumas.
Tai alergija, nepakantumas, netolerancija kvailiams. Šimonytė nepakenčia kvailių".
"Kvailiai" šiame kontekste — visi, kurie nepasirašo po tiek Šimonytei, tiek Užkalniui sava lietuviškai amerikoniško liberalizmo, o paprasčiau šnekant — po landsbergizmo — politine programa.
O kai dėl Užkalnio ir — jo subjektyviu požiūriu — taipogi Šimonytės nusistatymo šių tariamųjų "kvailių" atžvilgiu, tai vietos dviprasmybėms irgi nepaliekama:
"Tik didelis intelektas [Šimonytės], pagarba galiojantiems įstatymams ir disciplina užtikrina tai, kad mes nematome išpuolių iš šaunamaisiais ginklais ginkluotos Ingridos Šimonytės pusės prieš tuos, kas vis dar kliedi apie Kubiliaus naktinę mokesčių reformą arba apie tai, kad ji skolinosi brangiai, kai galėjo skolintis pigiai."
Taigi, jei ne, atseit, didžiulė Šimonytės "išmintis", dauguma LŽVS bei kitų Landsbergių klano siūlomo kurso nepalaikančių Seimo deputatų jau dabar gulėtų po velėna; apie vadinamuosius "vatnikus", "koloradus", "kremlinus" ir kitus (žodžiu — antisisteminės opozicijos atstovus), esančius už Seimo ribų — tikriausiai nereikia net kalbėti...
Galbūt, tai suprasti reikėtų kažkaip tai kitaip? Na, aiškesnę interpretaciją čia pateikti galėtų nebent patsai Užkalnis. Bet mums pakanka žinoti ir tiek: kad šio "elitinio" rašeivos panieka kitaminčiams ir šiaip paprastai liaudžiai tegali pasilyginti su jo ir jam dvasiškai artimų veikėjų "patriarcho" — Vytauto Landsbergio — išvedžiojimais apie "runkelius" ir "šunaują"...
Šiaip ar taip, Užkalnis džiaugiasi, kad Šimonytė — šių visų "netikėlių" priešė. Ir reiškia atitinkamas viltis:
"Mes pamatysime ketverius metus su pasiekimais energetinės nepriklausomybės srityje, nes premjerė negali nežinoti, kaip tai svarbu. Tai net ne mano tikėjimas, tai mano žinojimas, kad bus gerai".
Taigi, Andrius Užkalnis tikisi, kad prie Šimonytės bus stiprinama "energetinė nepriklausomybė"... Ir tikrai — skaitant tarp eilučių (t.y., suprantant tikrąjį apgaulingosios frazės turinį: pradedant vienintelio realios krašto energetinės nepriklausomybės garanto, Ignalinos AE, uždarymu, baigiant "Independence" laivo afera ir nesibaigiančia isterija dėl Astravo AE) — šitokios, atseit, "energetinės nepriklausomybės" stiprinimo tikėtis reikėtų...
Ir neatsitiktinumas, kad tame pačiame straipsnyje Užkalnis daro paraleles tarp Šimonytės ir 2008-2012 metais Lietuvoje premjeravusio Andriaus Kubiliaus: gi pastarojo "naktinę reformą" Užkalnis laiko ne šiaip kažkuo tai nebloga ar netgi gera, bet, atrodytų, neliestina šventenybe.
Tiktai šįsyk — be neoliberalaus ekonominio paketo (už kurį stambaus kapitalo naudai ir vėl turės susimokėti paprasti dirbantieji...) — po TS-LKD vėliava ateina dar ir vaivorykštinis LGBT ideologijos virusas. Tiesa, jo Užkalnis nekomentuoja.
Anot Užkalnio: "Lietuvos pagaliau ateina valdyti žmonės, kurie žiūri į priekį, o ne atgal. Negaliu nesidžiaugti kartu su jumis visais."
Ir tokiais žodžiais pasibaigia jo pagiriamasis žodis Šimonytei. Ir čia sunku neprisiminti kitos Užkalnio bendramintės — Dalios Grybauskaitės — duoto 2020 metų Seimo rinkimų rezultato įvertinimo kaip "geriausio, kas galėjo nutikti Lietuvai"...
Tikrai taip! Tik klausimas — kokiai Lietuvai? Žinoma, ne "runkelių" ir ne "vatnikų" Lietuvai, kurios Užkalnis taip nekenčia ir kuri — be to — sudaro šalies ir tautos daugumą; o tai Lietuvai, kuri turi susikrovusi daugiau mažiau solidžius kapitaliukus arba tiesiog skanauja ES ir Sorošo fondų teikiamą pyragą.
Ir koks Užkalnis bebūtų — čia jo požiūris kažką tai reiškia, nes pastarasis — kaip kadaise teisingai pažymėjo Algirdas Paleckis — tai ne šiaip pavienis cinikas... Iš tiesų: Užkalnis — tai lietuviškosios miesčionijos, tai perpuvusios "nepriklausomosios" Lietuvos grietinėlės atspindys.
Šia prasme — jo džiūgavimas dėl Šimonytės viską mums pasako. Na, ir iš tikrųjų jis (ir į jį panašūs) turi ko džiaugtis. Tik ar reikėtų džiaugtis likusiems? Apie tai tepamąsto patsai skaitytojas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
