NATO šalių užsienio reikalų ministrams buvo pristatyta ekspertų studija apie Aljanso ateitį. Tai aktualu todėl, kad tarptautinis kontekstas jam pastaruoju metu nebuvo labai palankus: Donaldas Trampas susipyko su Europa; Turkija susipyko su Amerika ir Europa; Emanuelis Makronas pareiškė, kad NATO ištiko "smegenų mirtis".
Atitinkamai, galima pagalvoti, kad Aljansas sėkmingai artėja prie savo pabaigos. Tyrimo autoriai įsitikinę, kad jis sugebės prisitaikyti prie naujų iššūkių. Bet tam pirmiausia reikalinga politinė narių konsolidacija, kurios trūksta. Na, o koks geriausias būdas tai pasiekti? Teisingai — surasti priešą, su kuriuo vykdoma didvyriška kova padės išvengti institucinės mirties.
Apskritai, NATO kaip Šaltojo karo reliktas šiandien primena seną žmogų, kuris atsisako išeiti į pensiją, norėdamas dirbti ir būti reikalingas (jau nekalbant apie tai, kad Aljansas kaip ministerija ar tarptautinė korporacija — didžiulė politinių, ekonominių ir saugumo interesų sistema, kurios degradacija ar griovimas neigiamai paveiktų didelį kiekį tarpusavyje susijusių politikų, biurokratų, kariškių ir verslininkų).
Pagrindiniu priešu, kuris turėtų suteikti prasmės tolimesniam Aljanso egzistavimui, studijos rengėjai nusprendė paskirti "stabiliai agresyvią" Rusiją. Tačiau šio seno ir patikimo "Vakarų civilizacijos (demokratijos ir laisvės) oponento" jau nepakanka. Todėl antroje vietoje yra kylanti Kinija. Trumpai sakant, "tai bus konkuruojančių didžiųjų galių pasaulis".
Kita vertus, visa tai tik teorija, analitiniai pasvarstymai ir pasiūlymai. Praktikoje Aljanse vyrauja absoliutus nežinojimas (neapsisprendimas), kaip gyventi toliau. Pavyzdžiui, jo generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas sako, kad reikia kažką spręsti dėl Afganistano — norėtųsi išeiti, bet neaišku, kas bus. Ekspertai mano, kad Kinija — potencialus NATO priešas, o Europos politikai nežino, pritarti jiems ar ne — Trampas to reikalavo, o ką šiuo atveju sakys Džo Baidenas, kuris, regis, jau išrinktas naujuoju JAV prezidentu, vėl neaišku.
Ir čia išryškėja pagrindinis visos šios diskusijos dėl Aljanso ateities momentas. Komentuodamas užsienio reikalų ministrų susitikimą, Stoltenbergas pažymėjo, kad svarbūs sprendimai bus priimami kitų metų vasario mėnesį, gynybos ministrų susitikimo metu. Tada jau turėtų būti galutinai aišku, kas taps nauju JAV prezidentu, ir jis pasakys, ką daryti — kaip kovoti su Rusija, ar kovoti su Kinija, ar išvesti karius iš Afganistano, ką daryti su Turkija ir taip toliau. Iki tol — pauzės režimas.
Ypač įdomu, kokie nurodymai bus duoti dėl Pekino ir Ankaros. Trampui Kinija buvo pagrindinis JAV priešas, o Baidenas, kaip sakoma, gali būti ne toks kategoriškas jos atžvilgiu (kartais net vadinamas Kinijos agentu). Viešai jis, be abejo, akcentuoja Kinijos grėsmę, bet realybėje prekybinis karas tarp šalių gali apsiraminti, nes tiek Amerikoje, tiek Kinijoje yra įtakingų interesų grupių, suinteresuotų bendru pinigų uždirbimu, o ne geopolitine kova.
Kita vertus, galbūt, šalių priešprieša tapo negrįžtama. Trumpai sakant, greitai turėtų paaiškėti, ką darys Vašingtonas — reikalaus, kad Europa apribotų kontaktus su Kinija, kaip jis reikalauja sustabdyti "Šiaurės srauto 2" projektą, ar pats sušvelnins poziciją jos atžvilgiu ir europiečiams leis. NATO sureaguos atitinkamai.
Turkija šiandien žlugdo Aljanso vienybę, kurią taip akcentuoja tyrimo autoriai, tiek Viduržemio jūroje tiek politikos Rusijos atžvilgiu atveju. Kadangi Baideno komanda nesuinteresuota NATO dezintegracija, su Ankara greičiausiai bus bandoma susitarti, bet tai nereiškia, kad ji nebus spaudžiama. Aljansas šiuo atveju gali tapti patogiu "meduolio ir botago" politikos realizavimo instrumentu. Taip pat gali atsitikti, kad Ankara jame taps partnere, su kuria bus apriboti kontaktai, kol šalį valdys dabartinis jos prezidentas Redžepas Erdoganas.
Kaip į visą šią istoriją įsipaišo Lietuva? Puikiai. Jai labai tinka tai, kad Baidenui pagrindinė grėsmė yra Rusija. Jeigu reikia, kovos ji ir su Kinija. Tuo pat metu, prezidento Gitano Nausėdos nuomone, atsižvelgiant į koronaviruso krizę skirti 2,5 proc. nuo BVP gynybai iki 2030 metų bus sunku, bet įmanoma. Neseniai Lietuva nusprendė nusipirkti amerikietiškų sraigtasparnių.
Tokiu būdu ji yra pavyzdinė NATO narė, kurią daugiau negu tenkina antirusiška Aljanso politika. Baideno ir Lietuvos konservatorių, kurie dabar perėmė valstybės valdymo vairą, pozicijos idealiai sutampa. O jeigu reikės kažką pakoreguoti, Vilnius atsižvelgs į JAV poziciją akimirksniu. Apskritai, Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, su dideliu entuziazmu laukiama Baideno prezidentavimo pradžios, kad viskas būtų kaip anksčiau, ir naujo veiksmų plano.
Apibendrinant galima teigti, kad NATO susidūrė su rimtais egzistenciniais iššūkiais — ypač todėl, kad su objektyviomis problemomis, kurias vis sunkiau spręsti, susidūrė Amerika kaip svarbiausia Aljanso valstybė. Baidenas gali sakyti, kad Amerika grįžo, bet tai nereiškia, kad ji realiai grįš, nes jos galybės pikas, atrodo, jau praėjo. NATO tuo labiau yra atgyvena, panaši į seną suplyšusią kojinę, kurią vis bandoma sulopyti, nes norisi dėvėti, bet kuri plyšta betaisoma.
Tai gal visiems Vakaruose metas ne kabintis į neefektyvią praeitį, o galvoti apie naujus vidinio (transatlantinio) ir išorinio (Rusija, Kinija, Iranas ir taip toliau) bendradarbiavimo saugumo klausimais formatus?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
