Gitanas Nausėda atmetė dvi Ingridos Šimonytės pasiūlytas ministrų kandidatūras. Prieš tai visi pretendentai perėjo dvigubą — patarėjų ir prezidento — patikros filtrą. Kaip tai galima vertinti? Viena vertus, tai normalus — dalykiškas — premjero ir valstybės vadovo pozicijų derinimo procesas, kuris vyksta bet kurioje pusiau prezidentinėje respublikoje, formuojant vyriausybę.
Kita vertus, jeigu viskas būtų taip konstruktyvu, Šimonytė nerodytų savo susierzinimo ir nesakytų: "Aš neprivalau sutikti su visomis pastabomis, kurios sakomos apie kandidatus, kuriuos aš siūliau. Jeigu aš juos siūliau, reiškia aš manau, kad galiu su visais jais dirbti ir pasiekti tų rezultatų, kurių mes būtume bandę pasiekti. Prezidentas, be jokios abejonės, turi teisę į savo vertinimą, savo nuomonę. Man komentuoti tą nuomonę būtų nei etiška, nei labai reikalinga. Aš laikausi nuomonės, kad kandidatai buvo geri, tinkami, aš juos įsivaizdavau savo komandoje ir lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie Dainių Kreivį, ir Arūną Dulkį".
Jeigu išverstume tai į paprastą kalbą, Šimonytė tarsi sako prezidentui: jei AŠ siūlau tuos žmones, reikia sutikti ir klausimų neuždavinėti — tuo labiau, tokiu būdu. "Paprastai atskirų kandidatų atskiros savybės nebūdavo taip plačiai komentuojamos. Prezidentas, žinoma, teisę komentuoti turi, bet anksčiau kažkaip kitaip dalykai vykdavo", — pastebėjo premjerė.
Šiame kontekste akivaizdu, kad po istorijos su Jaroslavu Narkevičiumi Nausėda nusprendė griežčiau vertinti ministrų kandidatūras — tiek dėl asmeninės atsakomybės, tiek dėl noro sustiprinti susilpnėjusias politines pozicijas ilgalaikėje perspektyvoje. Atitinkamai, Šimonytė suprato, kad, jeigu šiandien nusileis dėl visų abejotinų pretendentų, rytoj prezidentas pradės nurodinėti jai, kaip kurti "gerovės valstybę" (tuo labiau, kad jis yra ekonomistas).
Taigi, reikėjo kokio nors kompromiso, ir tas, kuris buvo pasiektas, atrodo, yra palankesnis Nausėdai. Dvi kandidatūras jis atmetė, o dar du ministrai (Kreivys ir Dulkys) dirbs iki pirmos didelės klaidos. Tiesa, sunku suprasti, kodėl prezidentą sužavėjo Evelina Dobrovolska, kurios startinis teisinis autoritetas yra pakankamai žemas, bet nuvylė patyrusi Dalia Miniataitė. Tačiau jo bendro pozityvaus žaidimo rezultato tai reikšmingai negadina.
Šimonytė vyriausybinėje istorijoje gali būti patenkinta nebent tuo, kad konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis tapo ministru jos kabinete (suprask, pavaldiniu). Būtų logiškiau, jeigu jis taptų "Tėvynės sąjungos" frakcijos seniūnu, ir kas įdomu — lapkričio 13 dieną jis buvo juo išrinktas ir nedegė dideliu noru persikelti į vyriausybę. Tačiau vėliau situacija pasikeitė, ir dabar Landsbergis sėdės nereikšmingoje ministerijoje, prisimindamas, kaip kadaise pats svajojo tapti premjeru...
Trumpai tariant, partinę kovą Šimonytė, atrodo, laimėjo, bet apskritai jos laukia daugybė išbandymų. Pirma, Saulius Skvernelis pasakė, kad tokios vyriausybės laive jis neplauktų net kaip keleivis. Gal jis ir perlenkė lazdą, bet kokybės prasme Šimonytės kabinetas iš tiesų neatrodo įspūdingai. O kadangi situacija šalyje ne pati lengviausia, vyriausybės darbo trūkumai gali pradėti ryškėti labai greitai, ir jais su džiaugsmu pasinaudos prezidentas, opozicija ir partiniai oponentai.
Antra, kadangi valdančioji dauguma Seime yra labai trapi ir padėtį papildomai komplikuoja koronavirusas, bet kokio reikšmingo sprendimo priėmimas parlamente bus labai sudėtingas. Tai yra, vyriausybei bus sunku vykdyti savo programą (ir tai jau nekalbant apie galimus konservatorių kaip partijos ir Šimonytės kaip premjerės nesutarimus su ambicingais koalicijos partneriais). Na, o baigtis visa tai gali visuomenės nepasitenkinimu nauja valdžia ir politine krize.
Apibendrinant, galima konstatuoti, kad Šimonytės traukinys startuoja labai sunkiai. Kartais sakoma, bloga pradžia — gera pabaiga. Tačiau šiuo atveju pastarajai nėra objektyvių prielaidų. Kita vertus, nauja premjerė, atrodo, ne iš tų, kurie lengvai pasiduoda, ir ne tam ji nuėjo kryžiaus kelią iki karjeros viršūnės, kad greitai būtų sugniuždyta ir nustumta į politinius pakraščius. Tad pažiūrėsime, ar Šimonytės surinkta vyriausybė taps jos nuosprendžiu.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
