Neseniai Lietuvoje buvo pristatyta nauja Vyriausybės programa, kurioje nemažai vietos skirta užsienio politikai. Pateiktas požiūris į pastarąją iš esmės yra konservatorių pozicija šioje srityje. Tuo tarpu ES lyderiai svarsto, kaip toliau gyventi su Amerika. Šiame kontekste verta panagrinėti, kiek (ne)sutampa Lietuvos ir Europos vizijos.
Kartu į Rytus
Vilniaus linija yra pakankamai aiški. Pagrindinis sąjungininkas — Amerika. Programoje taip ir parašyta: "Glaudžiai bendradarbiaudami su svarbiausiomis sąjungininkėmis — pirmiausia JAV, taip pat strateginiais sąjungininkais ir partneriais Europoje, turime užtikrinti euroatlantinio ryšio tvarumą ir prisidėti prie NATO papildančių ES gynybos iniciatyvų plėtros".
Antroje vietoje Lenkija, su kuria kartu reikia plėtoti Rytų partnerystės programą — padėti Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai integruotis į ES ir NATO (kas idealiai derinasi su Vašingtono politika posovietinėje erdvėje): "Aktyviai remsime NATO atvirų durų politiką, Ukrainos ir Sakartvelo narystės NATO ir ES siekius, Rytų partnerių valstybėse vykstančius demokratijos stiprinimo procesus. Būsime aktyvūs ES ir NATO Rytų partnerystės politikos formuotojai", — teigiama programoje.
Ir, žinoma, išskirtinį dėmesį planuojama skirti Baltarusijai: "Laisva Baltarusija. Lietuvos pagalba pilietinei visuomenei ir demokratinei Baltarusijai turi išlikti stipri. Palaikysime tikslines ir ekonomines sankcijas nedemokratiškam Baltarusijos režimui. Sieksime, kad būtų užtikrintas pagrįstas Baltarusijos ir Lietuvos piliečių noras gyventi nesibaiminant naujo Černobylio branduolinės saugos kriterijų neatitinkančioje Astravo branduolinėje jėgainėje".
Kitaip tariant, Baltarusiją reikia demokratizuoti, spaudžiant autoritarinį režimą (taip pat dėl Astravo elektrinės). Apskritai, šios krypties svarba Lietuvos užsienio politikoje didėja (net Ukraina nueina į antrą planą).
Šiame kontekste belieka suprasti, kokią vietą tokioje schemoje užima Europa.
Amerikietiška Europa
Jeigu paskaitytume tik tai, kas Lietuvos Vyriausybės programoje parašyta apie santykius su ES, galima nustebti.
Pavyzdžiui, joje teigiama: "Orientacija į Europos Sąjungos branduolį. Išskirtinį dėmesį turime skirti Europos Sąjungos centro sostinėms — Berlynui ir Paryžiui. Turime suintensyvinti bendradarbiavimą su Vokietijos interesais mūsų regione ir kuriant Europos Sąjungos rytų politiką. Sieksime, kad santykiai su Vokietija būtų grįsti abipusių interesų supratimu ir išklausymu — tai užtikrintų tvirtesnę ir vieningesnę Europos Sąjungos užsienio politiką rytuose".
Taip pat joje nurodoma: "Po "Brexit" Europos šerdies valstybių reikšmė dar labiau išaugo. Europos Sąjungos efektyvumas priklauso nuo šerdies gebėjimo rasti kompromisą tarp Šiaurės ir Pietų, taip pat kitų besiformuojančių polių. Kompromiso nerandant arba stringant jo paieškoms, ilgainiui į politinę darbotvarkę gali grįžti "skirtingų greičių" Europos Sąjungos modelis. Lietuvos strateginis geopolitinis interesas buvo ir bus likti Europos Sąjungą kuriančių valstybių branduolyje".
Po tokių teiginių kyla natūralus klausimas: su kuo — Amerika ar ES branduoliu — strateginė partnerystė Lietuvai yra svarbesnė? Programoje sakoma, kad reikia supratingai žiūrėti į Vokietijos interesus. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, reikia susitaikyti su projektu "Šiaurės srautas 2"?
Ne, nereiškia. Vilniaus pozicija tik iš pirmo žvilgsnio yra nelogiška. Viskas stoja į savo vietas, supratus, kad, jo nuomone, vieninga Europa turi būti tokia pat proamerikietiška kaip Lietuva. Problema ta, kad ne visi ES nariai pritaria tokiai idėjai.
Ko nori Europa?
Vokietijos gynybos ministrė Anegret Kramp-Karenbauer pareiškė: "Iliuzijos dėl Europos strateginės autonomijos turi baigtis. Europiečiai negalės vietoje Amerikos atlikti esminio saugumo užtikrinimo vaidmens". Va tokios Vokietijos, va tokios Europos reikia Lietuvai. Tačiau su tokiu požiūriu, kaip ir reikėjo tikėtis, nesutiko Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas, kuris apkaltino Karenbauer "istorijos nesupratimu" ir pastebėjo, kad kanclerės Angelos Merkel pozicija yra kitokia.
Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad neseniai įvykusiame ES užsienio reikalų ministrų susitikime buvo svarstomi tiesiogiai susiję strateginės Europos autonomijos ir transatlantinių santykių perspektyvų klausimai. ES Tarybos gruodžio 7 dienos pozicijoje dėl bendradarbiavimo su JAV yra keli įdomūs dalykai.
Pirma, joje kalbama apie ES "galimybių veikti autonomiškai didinimą". Turint omenyje tai, kad, rengiant tokius dokumentus, dažnai kovojama dėl kiekvieno žodžio, "autonomiškumo" minėjimas yra ženklas, kad ši idėja yra ES darbotvarkėje. Antra, minėtoje Tarybos pozicijoje sakoma, kad Europa ir Amerika turi "kovoti su nesąžiningomis prekybos praktikomis" bei "koordinuotai naudoti ribojamąsias priemones". Paprastai tariant, ES tikisi, jog JAV sankcijų politika jos atžvilgiu pasibaigs.
Trumpai sakant, Europa, atrodo, nori susitarti su Jungtinėmis Valstijomis, kada ji turės vykdyti jų nurodymus, o kada ne, ir juntama, kad europinės savarankiškumo ambicijos auga: amerikiečiams siunčiama žinia, kad reikia bendradarbiauti tokiose politiškai nereikšmingose srityse, kaip sveikatos apsauga, klimatas, demokratijos plėtra ir panašiai, o jautrių klausimų atveju (gynybos finansavimas ar energetinė politika) Europa nenori, kad Vašingtonas diktuotų jai savo sąlygas. Paprastai tariant — kad mes viską turėtume, ir mums už tai nieko nebūtų.
Tokiu būdu, trikampyje Lietuva-ES-Amerika Vilniaus vizija reikšmingai prasilenkia su tikrove: Europoje nemažai tokių kaip Karenbauer, bet yra ir Makronas, ir koks bus Briuselio ir Vašingtono susitarimas dėl santykių formato, kol kas neaišku. Atitinkamai, neaiškios Lietuvos bendradarbiavimo su "sena Europa" perspektyvos.
Dar daugiau, europiečiai su amerikiečiais, galimai, iš viso nesugebės susitarti, nes toli gražu ne faktas, kad Džo Baideno administracija leis Europai laisvai bendradarbiauti su Kinija, pirkti rusiškas dujas, neaštrinti situacijos Rusijos kaimynystėje, nedidinti išlaidų gynybai ir panašiai. O jeigu nesusitars, tada visas Lietuvos tarptautinės politikos namelis sugrius, nes nepavyks vienu metu būti ES branduolyje ir vykdyti griežtai proamerikietišką politiką (ypač jeigu prasidės "dviejų greičių" Europos idėjos realizacija).
Apibendrinant, galima konstatuoti, kad Lietuva savo užsienio politikoje ne adaptuojasi prie sudėtingos tikrovės, kas būtų logiška mažai valstybei, o kuria planus norimo pasaulio pagrindu ir kažkodėl, kaip rašoma Vyriausybės programoje, "turi ambicijos veikti virš savo svorio kategorijos tarptautinėje plotmėje". Gal laikas nusileisti ant žemės, adekvačiai įvertinti realią situaciją tarptautinėje arenoje ir pradėti veikti europietiškai?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
