VILNIUS, gruodžio 16 — Sputnik. Kaip draudimai ir apribojimai veikia vidinę situaciją NATO, rašo RIA Novosti autorė Galija Ibragimova.
Sutramdyti Ankarą
"Turkija vienašališkai rengia provokacijas ir sustiprina retoriką prieš Europos Sąjungą. Viduržemio jūros rytinėje dalyje, išskirtinėje Kipro ekonominėje zonoje, Ankara tęsia gręžimo darbus, nors tai ir yra neteisėta", — sakė kitą dieną pasibaigusio ES viršūnių susitikimo dalyviai.
Norėdami sušvelninti Ankaros aktyvumą, europiečiai išplėtė sankcijas Turkijos pareigūnams ir verslininkams: jiems buvo uždrausta patekti į ES šalis, Europos šalyse esantis jų turtas bus įšaldytas.
ES vyriausiasis įgaliotinis Žozepas Borelis turės nustatyti papildomus apribojimus. Vokietijos kanclerė Angela Merkel ragina ne tik persvarstyti Ankaros vaidmenį Europos reikaluose, bet ir išanalizuoti Turkijos įtaką Libijoje, Sirijoje ir Kalnų Karabache. Rezultatai bus pateikti ataskaitoje, kuri bus svarstoma kovo mėnesį.
Pirmosios sankcijos Turkijai buvo paskelbtos praėjusių metų rudenį. Priežastis ta pati — neteisėtas dujų telkinių tyrimas Viduržemio jūros rytuose. Bet tai nesutrukdė Redžepui Tajipui Erdoganui. Vasarą jis paskelbė, kad tęs gręžimo darbus.
"Sankcijos nėra savaiminis tikslas"
Didindamas spaudimą, Briuselis vis tiek palieka šiokią tokią laisvę. Po aukščiausiojo lygio susitikimo paskelbtame komunikate pabrėžiama "teigiamos Turkijos ir Europos darbotvarkės" svarba.
"Sankcijos yra Europos stiprybės demonstravimas. Tačiau tai nėra savaiminis tikslas, o įrankis pakeisti Ankaros elgesį. Mes visada esame atviri dialogui ir išreiškiame savo pasirengimą dirbti konstruktyviai", — pabrėžė Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas.
Prancūzijos lyderio žodžiai buvo vertinami kaip rudenį suaktyvėjusio Paryžiaus ir Ankaros ginčo tęsinys. Po geografijos mokytojo Samuelio Pati, kuris moksleiviams parodė pranašo Mahometo karikatūras, nužudymo Makronas kalbėjo apie islamo krizę ir būtinybę saugoti pasaulietines valstybės vertybes. Erdoganas atsakė jam patardamas "pasitikrinti psichikos sveikatą".
Makroną palaikė Europos šalių vadovai, pasmerkdami musulmonų bandymus pateisinti išpuolius tikinčiųjų jausmų įžeidimu. Prancūzijos ir Turkijos ginčas vos nevirto dar vienu sankcijų karu, tačiau įsikišo amerikiečiai. Klarkas Kuperis (Clarke Cooper), valstybės sekretoriaus padėjėjas politiniais ir kariniais klausimais, priminė europiečiams, kad Turkija yra svarbi karinė ir strateginė aljanso partnerė.
"NATO šalys turi išlaikyti Turkiją vakarinėje orbitoje. Žinoma, negalima neatsakyti į provokacijas Viduržemio jūros rytuose ir Juodojoje jūroje. Tačiau reikia pripažinti: Europos saugumas rytiniame flange vis tiek priklauso nuo Ankaros. Amerika nori tapti atsakingo turkų elgesio aljanse garantu. Priešingu atveju laimės Rusija", — Vašingtono poziciją apibūdino Kuperis.
Amerikos grasinimai
Europiečiai atsargiai vertino taikinamuosius pareiškimus iš už vandenyno. Iš tiesų, nuo praėjusių metų Turkijos ir Amerikos ginčas užsitęsė dėl Ankaros įsigytų rusiškų S-400.
Vašingtonas atkakliai ragino Erdoganą atsisakyti susitarimo su Maskva, grasindamas uždrausti F-35 naikintuvų pardavimą. Tačiau Turkijos valdžia nenusileido ir pažadėjo uždaryti Amerikos karines bazes Indžirlike ir Kiuredžike.
Jų Pentagonui reikia karinėms operacijoms Sirijoje ir Irake prieš "Islamo valstybę"*. Tuo tarpu bazės laikomos NATO priešraketinės gynybos sistemos dalimi Europoje.
Amerikiečiai nuosaikiai vertina jo toną. Erdoganas taip pat pripažino NATO svarbą Turkijai.
Ankaros retorika šiek tiek pasikeitė po Džo Baideno pergalės rinkimuose. Nors būdamas viceprezidentu jis dažnai kritikavo Erdogano režimą, Turkija tikisi atnaujinti santykius atėjus naujai administracijai.
Išrinktasis JAV prezidentas to dar nekomentavo. Bet jis aiškiai pasakė, kad Amerika liausis bandyti atsiriboti nuo NATO. Tuo tarpu dabartinis Baltųjų rūmų vadovas Donaldas Trampas sakė, kad prieš reikalų perdavimą Baidenui jis ketina sumažinti Amerikos dalyvavimą NATO operacijose Artimuosiuose Rytuose ir Afganistane.
Be to, pagal Įstatymą dėl atsakomųjų veiksmų JAV priešininkams sankcijomis (CAATSA), Jungtinės Valstijos patvirtino sankcijas Ankarai dėl Rusijos S-400 pirkimo. Erdoganas tai pavadino "nepagarba savo NATO partneriams".
"Mes palaikome tvirtus politinius ir ekonominius ryšius su JAV ir ES, kurių negalima ignoruoti. Mes tikimės, kad mūsų partneriai parodys objektyvumą", — sakė Turkijos prezidentas.
NATO — ne kliūtis nepriklausomybei
"Nesvarbu, kaip vystosi Erdogano ir NATO santykiai, Turkijos visuomenėje vyrauja sutarimas — narystė aljanse yra naudinga, ji suteikia Turkijai daug galimybių. Be NATO Erdoganui būtų sunkiau pateisinti intervenciją į Libijos ar Sirijos konfliktą", — interviu RIA Novosti sakė politikos studijų centro Ankaroje ekspertas Orhanas Gafarlis.
Politologas įžvelgia dar vieną pranašumą tame, kad aljansas leidžia Turkijai ir ES šalims išlyginti tarpusavio prieštaravimus. "Paimkime, pavyzdžiui, Ankaros konfliktus su Graikija ir Kipru ar Prancūzija. Eskalavimo išvengiama daugiausia dėl to, kad šios šalys yra NATO narės. Aljansas veikia kaip moderatorius. Taip pat tiesa, kad narystė aljanse padeda Ankarai blokuoti Graikijos, Kipro ar Prancūzijos veiksmus, jei jie turi antiturkišką potekstę", — tęsia jis.
Be to, analitikas įsitikinęs, kad Erdoganas nelaiko narystės NATO kliūtimi nepriklausomai politikai.
Turkų ir prancūzų populizmas
"Konfliktas tarp Makrono ir Erdogano nesukels skilimo. Tarp Turkijos ir Graikijos visada buvo įtampa. Bet tai niekada nevirto atviru karu vien dėl to, kad abi šalys yra NATO narės", — sakė Prancūzijos ir Rusijos analitikos centro "Observo" direktoriaus pavaduotojas Igoris Delanoë.
Interviu RIA Novosti jis pažymėjo, kad po bandymo įvykdyti perversmą Turkijoje 2016 metu vasarą Erdoganas šiek tiek atsiribojo nuo aljanso. Nepaisant to, dar nėra klausimo dėl išėjimo. "Jungtinės Valstijos neleis Ankarai pasitraukti iš aljanso. Amerikiečiai ketina padidinti įtaką Juodosios jūros regione ir Kaukaze per Turkiją", — įsitikinęs Delanoë.
Anksčiau ar vėliau, anot eksperto, Turkijos ir Prancūzijos santykiai taip pat normalizuosis. Be to, tarp šalių nėra esminių prieštaravimų.
"Erdoganas ir Makronas ne kartą įrodė užsienio politikos lankstumą. Prisiminkime, pavyzdžiui, Turkijos ir Rusijos konfrontaciją 2015 metų lapkritį–2016 metų liepą. Palankiomis aplinkybėmis ji greitai išnyko. Makronas ne kartą pakeitė savo požiūrį ir parodė polinkį į populizmą. Konfliktas tarp Paryžiaus ir Ankaros bus vienaip ar kitaip išspręstas ", — mano Delanoë.
Bet kol nėra abipusio suinteresuotumo kompromisu, išliks trintis tarp Turkijos ir Prancūzijos, taip pat su NATO apskritai.
* Rusijoje uždrausta teroristinė organizacija.
