Pagal gerai žinomą teoriją, kad kartais dešimtmečiai prabėga per savaites, 2020 metais vyko "pagreitintas ekonominis laikas", o jau 2021 metais bus galima stebėti šio pagreičio pasekmes, kurios parodys, kokie skirtingų šalių strateginiai sprendimai, priimti prieš daugelį metų valstybės lygiu, buvo teisingi, o kokie — pražūtingi.
Bene svarbiausia "epideminių 2020 metų" pasekmė bus spartesnis pasaulinių gamybos grandinių griovimas ar radikalus sutrumpinimas, prie kurio per pastaruosius 20 metų mes visi buvome įpratę.
Jei išeinančių metų pradžioje reikalavimas "susigrąžinti iš Kinijos" gamybinius pajėgumus ir darbo vietas buvo asmeninis (ir gana ekscentriškas) Donaldo Trampo ir kai kurių jo administracijos atstovų reikalavimas, tai dabar vadinamasis perkėlimas (tai yra gamybos perdavimas Vakarų šalims arba bent jau trečiojo pasaulio šalims, ypač draugiškoms Vašingtonui ar Briuseliui) — tai jau bendra Vakarų šalių tendencija, kurią pastiprino ūmaus vaistų ir asmeninių apsaugos priemonių trūkumo epizodai pandemijos metu.
Vakarų politinis elitas staiga pajuto, kad įvykus kokiai nors pasaulinei nenugalimos jėgos aplinkybei, jis gali susidurti su sunkia krize, kurią lydės nesugebėjimas aprūpinti savo ekonomiką ir piliečius net pačiomis būtiniausiomis prekėmis, reikalingomis modernios šalies funkcionavimui bent XX a. pabaigos pabaigoje.
Moraliniu požiūriu nepaprastai bjaurus (bet politinių viešųjų ryšių ir ekonominės konkurencijos požiūriu nepaprastai logiškas) epizodas, vadinamas vakcinų lenktynėmis ir kartu su juodosiomis antireklamos kampanijomis prieš Rusiją ir Kiniją, taip pat turėjo stimuliuojantį poveikį, nes staiga paaiškėjo, kad realaus pasaulinio iššūkio kontekste (o ne Vakarų ekspertų, vertinančių skirtingų šalių "mokslinę galią", tyrinėjimų), gaji visuotinė "kolektyvinių Vakarų" vadovybė pasirodė arba visai neegzistuojanti, arba bent jau itin prieštaringa.
Jei visa tai būtų įvykę prieš dešimt metų, tuomet tai, kas įvyko, būtų tapusi tikra problema toms šalims, kurios iš tikrųjų nenori gyventi geopolitinės ir technologinės Amerikos hegemonijos pasaulyje (nes 2010 metais JAV vis dar turėjo galimybę padaryti teisingas išvadas iš to, kas įvyko, ir sutelkti dėmesį į realią mokslo plėtrą ir, pavyzdžiui, sustabdyti situaciją, kai pagrindiniai fizikos ir matematikos katedrų absolventai eina dirbti ne prie mokslinių tyrimų, o į Volstrytą, kur gauna žymiai daugiau pinigų ir visuomenės pagarbą).
Tačiau JAV ir Europos Sąjunga 2020 metais padarė (ir greičiausiai darys) kitas išvadas ir ėmėsi kitų priemonių: jos pradėjo stiprinti programas, skatinančias įvairių mažumų atstovus užimti vadovaujamas pareigas, varyti branduolinės fizikos specialistus į seminarus apie "rasinį teisingumą", kur jie mokosi jaustis kalti dėl visų, rašo atsiprašymų laiškus vietiniams afroamerikiečiams ir kitoms mažumoms už tai, kad yra mokslininkai — "baltieji ir privilegijuoti žmonės". Tuo tarpu neva reikia laimėti kovą su Kinijos ir Rusijos konkurentais mokslo ir aukštųjų technologijų srityje taikant sankcijas, kurios, nors ir sukels rimtų nepatogumų, vargu ar turės stebuklingą efektą, kurio akivaizdžiai tikisi mūsų užjūrio partneriai.
Kita tikėtina 2021 metų tendencija bus pasaulinė infliacija. Viena vertus, tas pats "savanoriško-privalomo" produkcijos perkėlimo procesas, kurio vienokia ar kitokia forma reikalauja Jungtinių Valstijų ir Europos Sąjungos valdžios atstovai, prisidės prie kainų kilimo, o pats perdavimas neišvengiamai padidins galutinio produkto kainą, nes šalyse visiškai kitokios (nei Pietryčių Azijoje) gamybos sąnaudos ir katastrofiškas kompetentingo personalo trūkumas: dabar skiname disbalanso vaisius švietimo sistemoje, o tai sukuria daug daugiau tinklaraštininkų-žurnalistų ir kitų "specialistų, analizuojančių klasės priespaudą lyčių teorijos kontekste", nei inžinierių ar kvalifikuotų darbuotojų. Kuo daugiau Amerikos ir Europos politikai taps priklausomi nuo protekcionizmo ir bandys savo teritorijoje gaminti sąlygines asmenines apsaugos priemones, tuo labiau jos brangs. Tačiau minėtas reiškinys bus problema daugiausia "kolektyviniams Vakarams" (problemos sunkumas priklausys nuo politikų ambicijų), o antrasis pasaulinės infliacijos komponentas apims beveik visą pasaulį, išskyrus gana nedidelį sąrašą šalių, kurios iš anksto pasirūpino radikaliu apsisprendimo dėl maisto klausimu.
Jei pažvelgsime į daugumos maisto produktų kainas (pradedant nuo Čikagos, Londono, Paryžiaus ir Džengdžou ateities sandorių), nuo sojos pupelių iki grūdų, pastebėsime, kad čia užfiksuotas reikšmingas padidėjimas, palyginti su 2020 metų kovo mėnesiu. Dauguma iš jų (nepaisant epidemijos!) viršijo maksimalų 2019 metų lygį.
Remiantis JT maisto programos duomenimis, maždaug 270 milijonų žmonių kitais metais susidurs su bado (tiesiogine prasme) rizika, ir tai yra tik badas, neįvertinant ekonominių ir socialinių maisto produktų kainų pasekmių visose šalyse, kurios negali savęs išlaikyti.
Deja, padėtis pradeda panašėti į tai, kas nutiko su maisto kainomis po 2008–2009 metų krizės, kai netiesioginė priemonių, kuriomis buvo skatinamos Vakarų ekonomikos, naudojant spaustuvę, be kita ko, buvo ir pasaulinė maisto infliacija.
Epidemija turėjo ne tik katalizuojantį, bet ir slopinantį aspektą: dėl jos kai kurie geopolitiniai konfliktai, įskaitant teritorinius konfliktus Pietų Kinijos jūroje, konfliktas tarp JAV ir Kinijos dėl Taivano ir Honkongo statuso, konfliktas Sirijoje buvo laikinai užšaldyti, bet tai nereiškia, kad jų nebėra. Deja, tikėtina, kad 2021 metais jie vėl tęsis, ir naujoji Baideno administracija gali gerai bandyti apsireiškti agresyviais jėgos veiksmais ar bent jau demonstruodama karinę galią, kad įrodytų, jog "Amerika grįžta į tarptautinę areną".
Sudėjus visas šias panašias tendencijas galima pastebėti, kad 2021-ieji gali tapti tais metais, kai visos Rusijos investicijos per pastaruosius metus, įskaitant investicijas į mokslą, aprūpinimą maistu ir naujo tipo strateginius ginklus, atsipirks labai aiškiai. Nepaisant to, kaip tiksliai įgyvendinamos šios ateities tendencijos, Rusija į jas patenka turėdama išteklių ir galimybių rinkinį, kurio daugelis (nepaisant visų tikrai rizikingų pavojų Rusijai) gali tik pavydėti.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
