VILNIUS, sausio 4 — Sputnik. Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba savo 100 metų jubiliejaus išvakarėse paskelbė išslaptintos telegramos fotokopiją, kurios turinys susijęs su Vakarų ir nacių užkulisiniais kontaktais 1945 metais, įskaitant susitarimą, kad naciai atvers frontą angloamerikiečių kariuomenei, bet ir toliau priešinsis Raudonajai armijai.
Šią šifruotę sovietų išorinės žvalgybos rezidentūra Didžiojoje Britanijoje perdavė iš Londono į Maskvą 1945 metų balandį.
Medžiaga paskelbta naujame rinkinyje "Rusijos Federacijos užsienio žvalgybos tarnyba. 100 metų. Dokumentai ir liudijimai", praneša RIA Novosti. Šifruota telegrama buvo išsiųsta 1945 metų balandžio 12 d. operatyviniu pseudonimu "Bob".
"Vakarų fronte vokiečių armijos traukiasi pagal susitarimą su sąjungininkais, kuris įvyko Šveicarijoje, kur neseniai vokiečių generolai atvyko derėtis su angloamerikiečiais. Pagal šį susitarimą vokiečiai atvėrė frontą sąjungininkams, tačiau ir toliau priešinsis rytuose, kad neleistų Raudonajai armijai patekti į Berlyną", — sakoma pranešime.
"Amerikiečių Briuselyje pagrobtas vokiškas auksas buvo pristatytas į druskos šachtą likus 36 valandoms iki amerikiečių kariuomenės atvykimo ten. Šachtą saugojo speciali vokiečių sargyba, iš kurios amerikiečiai gavo pranešimą apie aukso buvimo vietą. Auksą amerikiečiams perdavė Reicho banko direktoriaus pavaduotojas, neva specialiai komandiruotas šiam tikslui iš Berlyno", — buvo nurodyta šifruotėje.
Šifruotos telegramos blanke yra rezoliucijos, kurias parašė keletas žmonių, visų pirma legendinis Didžiojo Tėvynės karo laikų Sovietų užsienio žvalgybos viršininkas, 3-iojo rango valstybės saugumo komisaras Pavelas Fitinas. Balandžio 13 dieną jis perdavė iš Londono gautą pranešimą žvalgybos informacijos skyriaus viršininkui Michailui Alachverdovui. Dar viena žymė, parašyta kito asmens, buvo tokia: "Mano nuomone, verta pranešti NKVD (Užsienio reikalų liaudies komisariatui — Sputnik) kartu su kitais duomenimis".
"Kryžiažodis" Štirlicui
Sovietų užsienio žvalgybos darbas nustatant ir nutraukiant separatines Vakarų ir nacių atstovų derybas savo metu sudarė pagrindą Juliano Semionovo knygai ir galbūt populiariausio Rusijos filmo apie žvalgybą "Septyniolika pavasario akimirkų" scenarijui.
"Septyniolikos pavasario akimirkų" pagrindinis veikėjas Štirlicas, kuris taip pat yra pulkininkas Isajevas, iš tikrųjų neegzistavo, tačiau realybėje įvairiose šalyse buvo sovietų užsienio žvalgybos rezidentūros, kurios savo agentų pagalba gaudavo duomenis apie Hitlerio viršininkų bandymą susitarti su angloamerikiečiais ir taip suskaldyti santykius tarp sąjungininkų valstybių. Tačiau užsienio žvalgybos vadovas, kuris filme turėjo pseudonimą "Aleks", turėjo konkretų prototipą — Pavelas Fitinas.
Neoficialius kontaktus tarp nacių ir JAV bei Anglijos atstovų buvo bandyta užmegzti dar gerokai prieš 1945 metų pavasarį, o sovietinė žvalgyba juos sekė. Yra žinoma apie keletą bandymų: iš pradžių iš Vokietijos pusės Vakarų atstovų atžvilgiu, o po to ir apie didelį sąjungininkų šalių susidomėjimą užmegzti ryšius su naciais.
Eilinis tokių bandymų raundas įvyko 1945 m. pavasarį. 1945 m. kovo 6 d. Ciuriche (Šveicarija) Amerikos strateginių tarnybų biuro (CŽV pirmtakas) rezidentūros vadovas Alenas Dalesas (Allen Dulles) susitiko su SS įgaliotiniu prie "S" kariuomenės grupės Italijoje, vokiečių generolu Karlu Volfu (Karl Wolff). Buvo kalbėta apie Vokietijos kariuomenės padalinių kapituliavimo galimybę Šiaurės Italijoje. Po susitikimo Dalesas Vašingtonui išsiuntė telegramą, kurioje aprašė galimas paliaubų perspektyvas. O Amerikos strateginių tarnybų biuro viršininkas Viljamas Donovanas (William Donovan) pranešė apie šio laiško turinį JAV valstybės sekretoriui ir prezidentui, tačiau tuo pat metu perdėjo Vermachto kariuomenės vadovybės Italijoje pasirengimą besąlygiškai pasiduoti.
Sąjungininkų pajėgų vadas Šiaurės Italijoje britų feldmaršalas Haroldas Aleksanderis (Harold Alexander) savo ruožtu palaikė Daleso-Volfo planą, kuris slaptumo sumetimais buvo pavadintas "Operacija "Kryžiažodis". Tačiau, suprasdamas, kad apie tai, kas vyksta Šveicarijoje, TSRS vadovybei taps žinoma iš žvalgybos pranešimų, Aleksanderis per anglų ambasadorių sovietų sostinėje informavo Maskvą apie Vokietijos atstovų atvykimą aptarti pasidavimo sąlygas. TSRS užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas pasisakė už sovietų pusės dalyvavimą derybose, tačiau JAV Valstybės departamentas ir Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija atmetė šį pasiūlymą.
Po to per keletą dienų 1945 m. kovo pabaigoje–balandžio pradžioje įvyko susirašinėjimas tarp TSRS ir JAV vadovų Josifo Stalino ir Franklino Ruzevelto, šie laiškai pateko į pasaulio diplomatijos istoriją. Iš pradžių JAV prezidentas bandė paaiškinti tai, kas vyksta, nesusipratimu ir apskritai paneigė separatinių derybų Šveicarijoje faktą, įtikindamas Staliną, kad TSRS dalyvavimas tokiuose susitikimuose būtų sveikintinas. Susirašinėjimo metu Stalinas, remdamasis sovietinės žvalgybos duomenimis, Ruzveltui aiškiai parodė, kad sovietų vadovybė turi įrodymų apie Vakarų užkulisių žaidimus su naciais. Galų gale separatinės derybos buvo nutrauktos.
"Kalbant apie mano informatorius, tai patikinu jus, kad jie yra labai sąžiningi ir kuklūs žmonės, kruopščiai atliekantys savo pareigas ir neketinantys nieko įžeisti. Šiuos žmones mes daug kartų išbandėme praktikoje", — taip Stalinas rašė Ruzveltui apie sovietų žvalgybos pareigūnų darbą. Istorikų teigimu, šie žodžiai buvo aukšto TSRS vadovybės žvalgybos darbo pripažinimo ženklas.
